Malonumų medžioklė. Amy Andrews

nebūdamas laive tarsi priklausė jūrai.

      Atsirėmusi į pagalvėles Diana jį nešališkai apžiūrinėjo, bet tai nebuvo lengva, nes apgirtusi be perstojo kikeno. Per taurės kraštą kreipėsi:

      – Tu kažkoks pažįstamas, – sumurmėjo.

      Stelai nepatiko spėlionės draugės akyse. Šį atkaklų žvilgsnį jau pažinojo, todėl nenorėjo leisti Dianai įsijausti.

      – Taip, juk buvote susitikę per laidotuves, – tikėjosi nukreipti draugės mintis, kurios po kelių vyno taurių per daug įsismagino.

      Diana prisimerkė:

      – Ne, – papurtė galvą. – Mane apėmė nuojauta, kad pažįstu tave dar geriau.

      Net per laidotuves – kostiumuotas ir nusiblizginęs – Rikas jai pasirodė pažįstamas, bet dabar buvo tikras jūrų vilkas ir tikrai kažką priminė. Gal dėl akių? O gal dėl plaukų?

      Rikas sukikeno:

      – Gal esu panašus į garsų tavo dėdę Kirilą?

      Gurkštelėjusi vyno Diana nusikvatojo, o Stelą suėmė pavydas. Draugė juokėsi skambiai kaip Tinkerbelė, mojanti burtų lazdele. Neabejojo, kad jai bandant pakartoti triuką vynas plūstelėtų pro nosį.

      Diana pagrasė pirštu.

      – Geras bandymas, bet tu nepanašus į jokį dėdę Kirilą. – Mergina prisimerkė ir rodomuoju pirštu tris kartus bakstelėjo į nosies kraštą. – Nesijaudink, prisiminsiu. Man tik reikia… – dirstelėjo į beveik tuščią vyno taurę, – šiek tiek laiko.

      Rikas atidavė pagarbą.

      – Nekantriai laukiu galutinės išvados.

      Diana linktelėjo.

      – Ir turėtum.

      Rikas pažvelgė į Stelą – ši tylėdama stebėjo sceną. Židinio šviesoje šviesios sruogelės atrodė auksinės ir jis vėl prisiminė vaikystės žaidimus, kai ji būdavo undinė, dainomis viliojanti laivą į uolas. Daugybę kartų juodu nardė tarp rifų, ilgi Stelos plaukai driekdavosi iš paskos visai kaip undinių iš senųjų mitų.

      – Tai… – užsitęsus tylai pradėjo jis, – ar gavai?

      Stela susiraukė:

      – Ką gavau?

      – Savo pusę.

      – Kokią savo pusę?

      Rikas kreivai šyptelėjo:

      – Žemėlapio.

      Stela papurtė galvą.

      – Apie ką, po galais, šneki?

      Rikas suraukė antakius kaip ji ir padėjo tuščią taurę ant stalelio.

      – Turėjai gauti savaitės pradžioje. Prieš šimtą metų išsiunčiau.

      Diana išpūtė akis.

      – Turbūt gavo. Tik nekreipia dėmesio į laiškus.

      Stela nuraudo dėl draugės įžvalgumo, Diana nužingsniavo į prieškambarį. Nepraplėšti vokai nebetilpo ant tvirto aštuoniolikto amžiaus ąžuolinio stalelio ir Stela pajuto, kaip užšilo skruostai. Ji vengė bet kokių išorinio pasaulio bandymų susisiekti, ypač savo leidėjo.

      Neatplėšdavo nė vieno laiško, jei šis būdavo be atgalinio adreso. Tikrino kiekvieną skambutį. Nežiūrėjo į elektroninių laiškų dėžutę.

      Diana pasirausė laikraščių, laiškų ir kitokio šlamšto krūvoje, sukritusioje pro paradines Stelos namo duris. Kai kas nubyrėjo ant grindų.

      Ištraukė didelį geltoną voką su tiek ženkliukų, kad galima pradėti kolekcionuoti.

      – Šitas? – paklausė pakėlusi.

      Rikas linktelėjo.

      – Arrr, – suurzgė jis piratišku akcentu. – Turėtų būti šitas.

      Dabar akis išpūtė Stela. Dar vaikystėje Rikas puikiai kalbėjo piratų akcentu – tai sugalvotiems žaidimams suteikdavo autentiškumo.

      Sugrįžusi Diana nusikvatojo ir ištiesė Stelai voką.

      – O, kalbi kaip piratas?

      Rikas nusišiepė:

      – Taip, gražuole.

      – Pamiršk, – abejingai burbtelėjo Stela vartydama rankose voką, išmargintą spalvingais pašto ženklais. – Diana – Džeko Sperou gerbėja. Tik veltui gaišti laiką.

      Rikas atrodė įsižeidęs.

      – Negi negaliu būti kapitonas Džekas?

      Stelai liežuvis niežėjo pasakyti, kad jis tūkstantį kartų seksualesnis nei tas kvailas filmo personažas. Platesnių pečių ir aukštesnis, labiau paiso burnos higienos ir skrupulingesnis.

      – Hm, kažin, – susimąstė Diana. – Bet šiek tiek išterliojus…

      Stela nesiklausė. Dėmesį patraukė tėvo rašysena, ji pagarbiai lietė laišką, tarsi šis galėtų kaip nors sugrąžinti artimą žmogų.

      Stela nepratarė nė žodžio, lyg išgirdęs tylą Rikas pažvelgė į Dianą. Ši nusivylusi gūžtelėjo ir Rikas neabejojo, kad Stelos širdgėla palietė ir draugę.

      – Iš kur gavai? – paklausė Stela.

      – Pagaliau prisiruošiau sutvarkyti Natano stalą. Laiškas gulėjo stalčiuje. Kitas skirtas man.

      Stela išsiblaškiusi linktelėjo. Keista gauti kažką nuo tėvo praėjus pusmečiui po jo mirties. Lyg iš kapo ištiestų ranką.

      – Negi neatplėši? – sušnibždėjo Rikas.

      Stela pašnairavo pro šviesius pusiau prisegtus kirpčiukus.

      – Ar to noriu?

      Jis nusišypsojo ir linktelėjo:

      – Jei ten tai, apie ką galvoju, nori. Tikrai.

      Dvejodama Stela apvertė voką ir atsargiai praplėšė. Viduje rado įmautę su palaidais lapais, dar padrąsinta Riko viską ištraukė. Sąvaržėle prisegtas trumpas laiškelis nuo tėvo.

      Stela,

      Inigo lobis ten, aš žinau.

      Keliauk su Riku jo ieškoti.

      Noriu tavimi didžiuotis.

      Tėtis

      Stela sunkiai nurijo kartėlį, akimirką įžūlūs vertikalūs brūkšniai susiliejo. Per skrodimą sužinojo, kad tėvą graužė vėžys, ir dėl to smarkiai abejojo, ar nelaimingas atsitikimas nardant iš tikrųjų buvo nelaimė. Laiškas patvirtino: tėvas žinojo, kad dienos suskaičiuotos, ir nusprendė išeiti pats, darydamas tai, ką labiausiai mėgo.

      Pažvelgė į Riką.

      – Ir tu tokį gavai?

      Jis linktelėjo, mergina vėl įsmeigė akis į dokumentus, sklaidė lapus. Ranka pieštas žemėlapis pats paskutinis. Tiksliau – pusė žemėlapio.

      – Kas tai? – sumurmėjo Stela nesuprasdama paraštėse tėvo prikeverzotų pastabų.

      – Antra šito pusė, – tarė Rikas.

      Iš užpakalinės kišenės ištraukė sulankstytą popierių, ištiesė ir padėjo ant stalelio.

      Diana atsisėdo tiesiai.

      – Ar čia… lobių žemėlapis?

      Rikas nusišiepė.

      – Kažkas panašaus. Pažymėtos galimos kapitono Inigo Alvareso laivo La Sirena sudužimo vietos.

      Diana susiraukė