Malonumų medžioklė. Amy Andrews

žagtelėjo.

      – Na, kažin ar ji belstųsi, bet aš mandagiai nubaidysiu šalin ir priminsiu, kad Bodminas kiek šiauriau.

      Diana vos nepakvaišo, ir Stela vis dar juokdamasi atidarė duris.

      Vaskui Ramiresui. Tikram.

      Iš namelio sklindanti šviesa užliejo bronzines skruostikaulių ir smakro linijas, švelniai prigludo prie jo lūpų ir paryškino mėlynas akis – tokią spalvą pamatysi tik turistams skirtuose lankstinukuose. Ilgoki plaukai – nutrūktgalviškos paauglystės palikimas – šlapiomis sruogomis krito apie veidą, lietaus lašai spindėjo ant nuostabių sabalo juodumo blakstienų.

      Tikras piratas.

      – Rikai? – Stelai užgniaužė kvapą, kaip ir visada, kai jis per daug prisiartindavo, trūko deguonies.

      Pilkąją smegenų materiją perskrodė neklusnus prisiminimas, kaip beveik prieš dešimtmetį šis vyras vos jos nepabučiavo.

      Rikas nusišypsojo susiraukusiai Stelai.

      – Kas per pasisveikinimas? – paerzino ir tradiciškai pakštelėjo į abu skruostus.

      Jį apgaubė kokosų kvapas. Kasmet per gimtadienį Natanas veždavo Stelai kokosų kvapo kūno produktų ir mergina juos ištikimai naudojo. Akivaizdu, kad tebenaudoja.

      Stela užsimerkė ir paskendusi jūros ir druskos aromate laukė, kol angelai užgiedos aleliuja. Jis toks tobulas, kad turi būti siųstas dangaus.

      Rikui atsitraukus Stela sumirksėjo.

      – Ar kas negerai? – paklausė.

      Širdis smarkiau suplakė ne dėl tų įprastų gundančių trijų dienų šerelių ir ne dėl trumpo lūpų prisilietimo, o dėl paskutinio jo apsilankymo.

      Rikas šiaip sau neužsuka.

      Kai pastarąjį kartą niūriu kaip Šiaurės jūra žiemą veidu neperspėjęs išdygo ant slenksčio, žinios buvo prastos.

      – Ar mamai..

      Rikas prispaudė jai prie lūpų pirštą – nutildė.

      – Lindai viskas gerai. Visi sveiki.

      Pajutusi palengvėjimą mergina vos nesusmuko jam į glėbį. Lūpos tikrai pasidavė. Rikas nusišypsojo, ištiesė rankas, nusišypsojo ir Stela, ir vėjui ūžiant aplinkui ir tyškant lietaus lašams atrodė, kai jie vėl vaikai, stovi Persefonės pirmagalyje, o audra gena juos į uostą.

      – Tai… jokios pabaisos iš viržynės? – pertraukė svajones Diana.

      Rikas pažvelgė Stelai per petį tiesiai į nuostabios lyg ir matytos brunetės akis. Ši spoksojo nuoširdžiai susižavėjusi ir Rikas kreivai šyptelėjo.

      Dieve, myliu moteris.

      Ypač tokias: besijuokiančias, mėgstančias pasilinksminti, dievinančias flirtą ir draugiją be įsipareigojimų.

      – Mieloji, tau galiu būti, kas tik panorėsi, – pažadėjo, tada atsitraukęs nuo durų staktos prasispraudė pro Stelą ir ištiesė ranką. – Labas. Aš – Rikas. Regis, jau buvome susitikę?

      Diana nusišypsojo ir paspaudė ranką.

      – Taip. Kai buvai atvažiavęs į laidotuves, – priminė ji. – Aš – Diana.

      – Ak, taip, teisybė, – kiek pagalvojęs tarė Rikas. Tada buvo taip sukrėstas, nepajėgė patikėti, bet kaip įmanydamas palaikė Stelą su Linda, todėl kitų beveik nepastebėjo. – Dirbi Stelos leidėjui?

      Diana šyptelėjo, akys sublizgo – įsižeidė, kad Rikui ji iškrito iš atminties.

      – Ne iš karto prisiminei.

      Stela stebėjo, kaip be pastangų flirtuoja geriausia jos draugė ir Rikas, kad ir kas jis būtų. Senas šeimos draugas? Velionio tėčio verslo partneris? Beveik brolis?

      Kodėl ji taip negali? Vienintelis vyras, su kuriuo jaukiai, iš tikrųjų jaukiai pasijuto, buvo išgalvotas piratas. Palyginti su tuo, net draugystė su Deilu buvo vos drungna.

      Į sprandą šliūkštelėjo lietaus šuoras, Stela atsipeikėjo ir suvokė neuždariusi durų. Papurtė galvą dėl tokio išsiblaškymo.

      – Kam skolingos už šį malonumą? – paklausė, kai užtrenkusi duris audrai priėjo prie porelės vidury kambario.

      Rikas pažvelgė į žavią lyg sagutė Stelos nosytę.

      – Na… – Jis mirktelėjo ir vėl pasisuko į Dianą, pirštais perbraukė per taurę. – …Girdėjau gandus apie vakarėlį.

      Diana nusikvatojo. Pažvelgė į Stelą.

      – Nesakei, kad jis turi šeštą jausmą, – pasakė Diana ir nuskubėjo į virtuvę dar vienos taurės.

      Rikas kurį laiką ją stebėjo, paskui nukreipė akis į Stelą. Ši žiūrėjo užvertusi galvą, ir vyro krūtinę užliejo noras ją apglėbti.

      – Kaip laikaisi, Stela? – tyliai paklausė.

      Natano Milso mirtį Rikas išgyveno gal net skaudžiau nei savo tėvo. Natanas buvo jo sergėtojas ir patarėjas nuo tada, kai Entonis Grenvilis žuvo baro peštynėse ir paliko Riką vos septynerių. Natanas atstojo jam tėvą, pažabojo karštą Riko aroganciją, ir dabar šis kasdien vis kitaip patirdavo jo netektį.

      Galėjo tik numanyti, kaip išgyveno Stela.

      Mergina gūžtelėjo pajutusi bendrą neviltį, sustiprinusią jųdviejų ryšį. Paskendo švytinčių akių gelmėje sužibusioje užuojautoje. Kartais nelengva susieti impulsyvų išdykusį paauglį iš vaikystės prisiminimų su sunkiai triūsiančiu, atsakingu, jautriu vyru, kuris dabar stovi priešais.

      – Širstu, – sušnabždėjo ji.

      Tiesa ta, kad įstojusi į universitetą ir pradėjusi dirbti Stela su tėvu retai matėsi.

      Susitikdavo per Kalėdas, paštu atkeliaudavo vienintelė tobula kriauklė, tėvo rasta kažkokiame krante, – ją pamačiusi Stela nusišypsodavo, kartkartėmis gaudavo laišką su nuotrauka, kurioje tėvas ir Rikas nusifotografavę su kokiu nors neįtikėtinu daiktu iš jūros dugno. Bet žinant, kad jis ten, dirba mėgstamą darbą, vaikosi paaugliškų svajonių apie nugrimzdusius galionus, Stelos pasaulis tvirtai laikėsi.

      O dabar tėčio neliko, ir viskas pasikeitė.

      – Suprantu, – tarė jis ir apkabinęs ją per pečius priglaudė prie krūtinės. – Ir man nelengva.

      Pyko ir jis. Kai šalia neliko žmogaus, kuris vienintelis gerai suprato, kam to reikia, net ir darbas nebebuvo mielas. Nepakenčiama, kad atsisukęs ko nors pasakyti Natanui šio neberasdavo. Rikui trūko išmintingo Natano žodžio ir tik jam būdingo humoro prie pietų stalo.

      Rikas užsimerkė, taip pat aštriai tebejautė praradimo skausmą, bet mėgavosi artumu. Patiko, kaip Stela prisiglaudė. Kaip puikiai draugės galva tilpo jam po smakru ir kad jo krūtinė kaip tik patogiame aukštyje jos skruostui padėti, ir kad ji kaip visada kvepia kokosais.

      Nesibaigiančiuose vaikystės žaidimuose apie paskendusius lobius Rikas būdavo piratas, o ji – undinė. Politiškai nelabai korektiška šiomis dienomis, bet nesuskaičiuojamas valandas taip juodu linksmindamiesi užmezgė ryšį, kurį Rikas jautė iki šiol.

      Suprantama, paauglystėje žaidimai kartais būdavo dviprasmiški, ir nors juodu niekuomet per daug neįsitraukė, vis tiek tapo artimi. Šitaip ją laikydamas Rikas prisiminė, kokie artimi.

      – Gerai jau, liaukitės, – paerzino Diana ir įbruko Rikui į rankas taurę raudonojo vyno. – Šį vakarą jokio sentimentalumo. Tokia taisyklė. Valgyk, gerk ir būk linksmas.

      Rikas prisivertė atsitraukti, buvo dėkingas, kad