Dviejų sandoris. Day Leclaire

suprato, kai Redžinaldas Kinkeidas ją pavertė savo meiluže.

      Andžela Sinkler kilusi iš prasčiokų, taigi ji tiko į meilužes, bet buvo per prasta vesti, kaip ir jų sūnus buvo per prastas, kad jį pripažintų. Džekas perkreipė lūpas. Tiksliau, jį pripažino tik tada, kai senasis gerasis tėtis mirė, palikdamas kitiems kuopti jovalą.

      Džekas visą gyvenimą stovėjo už prabangių rūmų sienų, kol kilmingi pietiečiai įsikibę laikėsi socialinių taisyklių ir tvarkos. Visuomenė jį, pavainikį, pavertė atstumtuoju, bet priėmė vyrą, kuris buvo veidmainis, vyrą, išdidžiai glaudusį Teisėtuosius, Elizabetos Kinkeid pagimdytus vaikus. Ir visą tą laiką slėpė tiesą apie Andželą ir savo pirmagimį. O štai ir paskutinė ironiškos dėlionės dalis.

      Vienintelė moteris, pelniusi jo pasitikėjimą ir pagarbą, moteris, kurią jis tikėjo mylėsiąs likusį gyvenimą, kuriai ketino pasiūlyti komodos stalčiuje paslėptą žiedą, dirbo Kinkeidams. Visi jų santykiai pagrįsti vien melu. O jis dar neseniai pasiutusiai mėgavosi tais santykiais.

      Nikė ištiesė ranką.

      – Prašau, Džekai. Turi patikėti. Kai nuėjau į viengungių aukcioną ir pasiūliau už tave pinigų, nenutuokiau, kas esi. Nesupratau, kodėl niekas kitas nieko nesiūlė. Juk viskas dėl labdaros. Tai atrodė nesuvokiama.

      – Nejau galvoji, kad patikėsiu, jog tavęs neužsiundė Kinkeidai? – Džekas papurtė galvą. – Atsiprašau, mieloji. Turėdamas omenyje tai, kad jiems dirbi ir tą faktą nutylėjai, negaliu tikėti tavo žodžiais.

      – Sužinojau tik po to pirmo mūsų bučinio per aukcioną, – atkakliai tvirtino Nikė. – Mus prie ratinės užtiko Lilė, pameni? Tu išėjai, o ji man pasakė, kas esi.

      Ak, Džekas prisiminė tą pirmą bučinį, prisiminė kiekvieną sekundę ir juos užvaldžiusią, apakinusią ir apkurtinusią aistrą. Dar neteko patirti nieko panašaus. Jis retai prarasdavo savitvardą, didžiavosi tuo, kad visada valdo jausmus ir reakcijas, kad laiko juos saugiai įkalintus. Bet tą vakarą… Tą vakarą neteko savitvardos, jį pusiau perplėšė troškimas glėbyje pirmykščiu būdu užvaldyti ir pažymėti tą moterį. Padaryti ją sava visomis šio žodžio reikšmėmis.

      Ar tai vienas kitam juto jo tėvai, ar todėl jie nepaisė visuomenės taisyklių ir apribojimų? Džekas nusigręžė nuo šios minties, nenorėdamas galvoti, kad jo juodame ir baltame pasaulyje yra vietos pilkai spalvai. Savaime suprantama, tą vakarą su Nike jis nepasimylėjo. Bet pasimylėjo per kitą susitikimą, kai ji atsiėmė per aukcioną laimėtą vakarienę.

      Džekas spitrėjo į ją – stebėjo, analizavo, svarstė.

      – Net jei tavimi tikėčiau… Kai siūlei už mane pinigų, aukcione buvo visi Kinkeidai. Jie žinojo, kad laimėjai pasimatymą su manimi. Nori pasakyti, kad jie tomis žiniomis nepasinaudojo? Tu juk jų įmonių tyrėja, ar ne?

      – Taip, aš jų įmonių tyrėja. Taip, Metjus ir Erdžėjus Kinkeidai žinojo apie mūsų pasimatymą. Taip, Metjus manęs paprašė…

      Jai nespėjus baigti kažkas paklebeno kabineto durų rankeną. Supratęs, kad užrakinta, atėjusysis – be abejonės, skubėdamas Nikei į pagalbą – pabeldė. Džekas suirzęs susiraukė. Regis, jam būtų neprošal patobulinti gąsdinimo įgūdžius – akivaizdu, kad sekretorė iškvietė pastiprinimą. Nors, reikia pripažinti, kad jis apie savo apsilankymą liepė neperspėti tik Nikės. Netoptelėjo paminėti ir kitų Kinkeidų. Dūžiai purtė medines duris, aidėdami jo krūtinę užpildžiusioje tuštumoje.

      – Kaip suprantu, tavo gelbėtojai. – Džekas pakreipė galvą į šoną. – Tikriausiai sekretorė. Regis, nerimas dėl tavęs nusvėrė mano grasinimus.

      Nikė išsižiojo, o jos akyse sužibo įsiūtis.

      – Grasinai Di?

      – Aišku, kad grasinau Di. Toks jau aš esu, pameni? Grasinu. Veikiu. O paskui laimiu.

      Ji papurtė galvą.

      – Netiesa, Džekai. Ne tokį vyrą per pastaruosius tris mėnesius įsi…

      Žodžius pertraukė dar viena dūžių papliūpa. Jis atiduotų pusę turto, kad tik juos išgirstų.

      – Sinkleri, žinom, kad tu viduje. – Netikro brolio Erdžėjaus balsas, atpažino Džekas. Neįtikėtinai panašus į jo paties – dėl to Džeko pyktis dar išaugo. Neprotinga, bet tai tiesa. – Dabar pat atrakink duris, antraip iškviesim policiją.

      Džekas kilstelėjo antakį.

      – Na? Ar įleisti?

      Nikė atsiduso.

      – Tikriausiai taip būtų geriausia, jei nenori, kad tave suimtų.

      – Už ką? Man priklauso keturiasdešimt penki Kinkeidų grupės procentai.

      – Džekai, meldžiu.

      Jis gūžtelėjo pečiais ir padarė, kaip prašytas. Verčiau viską kuo greičiau baigti. Pasitraukė į šalį ir apsidžiaugė taip pasielgęs, kai su trenksmu atsilapojo durys. Į kabinetą įsiveržė Erdžėjus ir Metjus Kinkeidai. Metjus užstojo Nikę, o Erdžėjus atsisuko į Džeką.

      – Ar viskas gerai, Nike? – pasiteiravo Erdžėjus, skvarbų žvilgsnį įsmeigęs į Džeką.

      Vyrų panašumas nebuvo vien paviršinis. Abiejų ūgis coliu ar dviem lenkė šešias pėdas, abu buvo tvirtesnio stoto nei Metjus, pasižymįs lieknu plaukiko kūnu. Be to, abu paveldėjo gerą aristokratišką tėvo išvaizdą, įskaitant tamsiai rudus plaukus, akių formą ir išraiškingumą, nors mėlynos atspalviai smarkiai skyrėsi. Kad ir kaip Džekas nenorėjo pripažinti, juodu siejo ir neprilygstamas verslumas, abu buvo itin sumanūs – dėl to Džeko pergalė perėmus Kinkeidų grupės valdymą bus tik dar saldesnė.

      Štai Metjaus plaukai buvo tamsesni, o akys kaip mamos – ryškiai žalios ir šią akimirką įsiutusios. Be to, Džekas juto iš jaunesnio brolio sklindantį stiprų globėjišką instinktą, tikriausiai pakurstytą nesenos sunkios sūnaus ligos. Tai, be abejo, paaiškino, kodėl dabar jis stovėjo priešais Nikę.

      – Nike? – paragino Erdžėjus. – Ar jautiesi gerai?

      – Taip. Mudu su Džeku… diskutavome. – Ji išniro iš už plačių Metjaus pečių. – Gal jūs galėsit padėti.

      – Žinoma. Lauk, Sinkleri.

      Džekas tik nusijuokė.

      – Šito tai nedarysiu.

      – Aš omenyje turėjau ne tai, – užtarė jį Nikė. – Gal padėtumėt ir pasakytumėt Džekui, ko norėjote prašydami manęs jį stebėti.

      Greta jos stovįs Metjus sustabarėjo.

      – Juokauji?

      – Kalbu visiškai rimtai, – atitarė Nikė ir maldaujamai pažvelgė. – Metjau, pasakyk Džekui, kada prašei pasidomėti juo ir jo įmone. Prašau, – įsitempusi pridūrė.

      Metjus delsė, bet Džekas iš išraiškos suprato, kad jis nemėgina sukurpti melo, o tik stengiasi nustatyti tikslų laiką.

      – Tu su juo kalbėjaisi telefonu, tarėtės dėl pasimatymo, – galiausiai prabilo. – Kai padėjai ragelį, paprašiau išsiaiškinti, kokie Sinklerio planai dėl Kinkeidų grupės. Kadangi jam priklauso keturiasdešimt penki procentai įmonės akcijų, vylėmės, kad jis atskleis, ką ketina daryti.

      – Ir, – paragino Nikė. Išvydusi sunerimusią išraišką nusišypsojo. – Viskas gerai, Metjau. Kalbėk.

      Jis metė į Džeką pagiežingą žvilgsnį.

      – Paprašiau, kad tą vyrą perprastum. Ar jis tinkamas vadovauti Kinkeidų grupei.

      – Vadinasi,