Dviejų sandoris. Day Leclaire

SKYRIUS

      Po perkūnais!

      Stovėdamas ant šaligatvio greta Kinkeidų grupės pastato Džekas Sinkleris stebėjo, kaip Nikė Tomas, tuoj tapsianti buvusia jo mergina, apkabina Elizabetą Kinkeid ir traukia į Kinkeidų biurą. Jo manymu, tai – didžiausia išdavystė.

      Tą akimirką į vietas stojo dėlionės detalės, kurių jis nė nenumanė pasigendąs. Ji dirba Kinkeidų grupėje, kito paaiškinimo nėra. Visą šį laiką – tris nuostabius kartu praleistus mėnesius, visą tą neprilygstamą romaną, betampantį rimtais ilgalaikiais santykiais – ši moteris juo naudojosi. Mulkino. Dirbo priešui. Džekas giliai įkvėpė ir ėmė ieškoti šaltos ramios kaukės, puoselėtos visą gyvenimą. Rado… bet sunkiai.

      Tą apsikabinimą galima paaiškinti kitaip, tvirtino kelios dar likusios sveiko proto kruopelės. Nikė jį įsigijo per viengungių aukcioną Rašyk ir skaityk, vykusį Lilės Kinkeid namuose ir sutraukusį pusę Čarlstono aukštuomenės, tad galbūt ji su Elizabeta susipažino ten. Arba kokiame nors moterų klube. Gal Elizabeta – Nikės mamos draugė. Šios moterys – Čarlstono aukštuomenės narės. Tikriausiai susipažino kokiame renginyje.

      Gal viskas paprasta.

      Be to, juk Džekas prašė Nikės kaip įmonių tyrėjos išsiaiškinti, kam priklauso Kinkeidų grupės akcijos, tiksliau, kam priklauso svarbiausi dešimt procentų, neatitekę nei jam, nei Kinkeidams. Galbūt ji čia atvyko rinkti faktų. Ir jos apsilankymas nekaltas.

      Na, išsiaiškinti lengva. Jis išsitraukė mobilųjį telefoną ir palietęs ekraną paskambino pagrindiniu Kinkeidų grupės numeriu. Po antro skimbtelėjimo atsiliepė sekretorė.

      – Kinkeidų grupė. Su kuo sujungti?

      – Prašau sujungti su Nike Tomas.

      Moteris sudvejojo.

      – Nike? Nike Tomas?

      – Ji dirba įmonių tyrėja. Sakė, kad su ja susisieksiu paskambinęs šiuo numeriu.

      – A. Žinoma. Palaukite minutėlę.

      Jis baigė pokalbį ir ilgai riebiai keikėsi, nes akimirksnį blėsavusią viltį, kad viską galima nekaltai paaiškinti, tarytum vasaros norą nupūtė stingdanti arktinė pūga. Džekas iš pat pradžių žinojo, kad ji dirba įmonių tyrėja, bet dėl Nikės noro išlaikyti konfidencialumą susilaikė neklausinėjęs. Dabar ji atsakė į visus klausimus iki paskutinio.

      Jis patraukė Kinkeidų grupės pastato link varomas kažkokio stipraus, pirmykščio, pirmapradžio, bet neįvardijamo jausmo. Tik žinojo turįs susirasti Nikę. Stoti akistaton su moterimi, kuri prasibrovė pro metų metus barikaduotas ir rakintas intymumo duris.

      Su moterimi, kuri tuoj pasigailės jį apmovusi.

      Džekas laiko veltui nešvaistė. Nors eismas buvo intensyvus, perėjo gatvę. Visą dėmesį sutelkė į keturaukštį pastatą priešaky ir ten dirbančią moterį. Per pastaruosius penkis mėnesius jis kelis kartus dalyvavo Kinkeidų grupėje vykusiuose susitikimuose su tėvo sūnumis ir dukterimis – anot jo, Teisėtaisiais. Jie tikriausiai jį vadino Pavainikiu – šią pravardę jau girdėjo ne kartą.

      Džekas priėjo prie registratūros stalo. Už plataus gražaus stalo sėdinti moteris pakėlė akis ir kaipmat čiupo telefoną. Jis ištiesė ranką ir nė kiek nesivaržydamas nutraukė skambutį. Jai, be abejo, liepta vos tik jam pasirodžius perspėti kurį nors Kinkeidą. Jais dėtas elgtųsi taip pat.

      – Žinai, kas aš toks? – tyliai paklausė grėsliu balsu.

      Ji tylėdama linktelėjo.

      – Puiku. Tada taip pat žinai, kad man priklauso nemenka šios įmonės dalis. – Džekas mostu liepė padėti ragelį į vietą. – Nikė Tomas. Kur?

      Moteris pajuto jo pyktį ir veide šmėstelėjo didžiulis nerimas.

      – Kokių reikalų turite su panele Tomas?

      – Ne tavo reikalas. Kur jos kabinetas? Daugiau nebeklausiu. Ir nepamiršiu, kad man nepadėjai.

      Sekretorės nerimas išaugo, veide atsirado sargi išraiška. Tik Nikė sugebėtų bendradarbiams įskiepyti tokią ištikimybę. Akimirką Džekui atrodė, kad ji neatsakys. Paskui moteris nusileido.

      – Antrame aukšte… 210 kabinetas, – liūdnai sumurmėjo.

      – Nepranešk, kad atėjau, ar aišku?

      – Taip, pone.

      Džekas apėjo registratūros stalą, akimirką svarstydamas, kilti liftu ar laiptais. Laiptais. Mažesnė tikimybė susitikti Kinkeidą. Nebuvo tikras, kad taip nusiteikęs to nelaimėlio nepartrenktų ant žemės. Nikės kabinetą rado greitai. Durys buvo praviros, ir nors ji stovėjo prie didelio lango su vaizdu į uostą, kažin ar matė stulbinančią panoramą – stovėjo nunarinusi galvą, regis, viso pasaulio naštos sveriamais smulkiais pečiais. Per tuos mėnesius, kiek ją pažinojo, dar nematė jos tokios prislėgtos.

      Plaukus buvo sukėlusi, atidengdama pažeidžiamą blyškų sprandą. Ryškūs auksiniai saulės spinduliai krito pro langą, pasiklysdami tamsiuose plaukuose ir apšviesdami stiprią moterišką figūrą, kurią pabrėžė aptemptas tamsmėlynis kostiumėlis. Dar šį rytą Džekas stebėjo, kaip ji apsirengė, žinojo, kokios apačioje slepiasi šilko ir nėrinių atraižėlės, spalva tobulai derančios prie kostiumėlio. Taip pat gerai žinojo, kaip ji atrodo tik su kelnaitėmis ir liemenėle, kaip pabrėžta tokio mėlyno atspalvio jos magnolijos baltumo oda švyti, žinojo, kaip norėjosi ją išrengti ir vėl pasiguldyti į lovą.

      Kilusią aistrą Džekas užgniaužė negailestingai – būtent dėl to nuožmumo konkurentai jo baiminasi… ir gerbia. Nikė jį išdavė, vargu ar Džekas kada nors atleis. Dabar beliko išsiaiškinti tos išdavystės mastą. Ir priežastį. Jis uždarė duris. Metalas spragtelėjo tarytum užtaisomas ginklas, spynos tarkštelėjimas prilygo šautuvo driokstelėjimui.

      Nikė staigiai pakėlė galvą ir atsisuko, jos išraiška patvirtino blogiausius įtarimus. Džekas tikriausiai dar puoselėjo menką viltį, kad ji paaiškins, kodėl yra Kinkeidų grupės biure. Antraip jo nebūtų apėmęs toks didžiulis ir gniuždantis netekties pojūtis.

      – Džekai. – Jo vardas ištrūko kartu su kaltės ir baimės atodūsiu.

      – Atrodo, nesiteikei man šio to atskleisti, Nike. Svarbios informacijos, kurią turėjau sužinoti prieš tris mėnesius. – Džekas nedrįso artintis. Palauks, kol atgaus savitvardą. – Gal norėtum tai atitaisyti?

      – Galiu paaiškinti.

      Džekas nesusilaikė. Nusijuokė.

      – Kaip dažnai moteris tai sako vyrui? Žinoma, kai ji pavartoja tokius žodžius, jos lovoje dažniausiai guli kitas.

      – Tikriausiai taip pat dažnai kaip vyras moteriai, kai ji netikėtai grįžusi namo užklumpa jį besimylintį su kita, – atkirto Nikė. Plykstelėjęs pyktis išblėso ir ji balansavo ties sielvarto ir apmaudo riba. – Atsiprašau, Džekai. Tokiomis aplinkybėmis sakyti, kad galiu paaiškinti, absurdiška.

      Džekas atsirėmė į duris ir sunėrė ant krūtinės rankas.

      – Svarsčiau, kodėl gi buvai nusiteikusi per Rašyk ir skaityk viengungių aukcioną už mane sumokėti tiek daug. Tvirtinai pinigų pasiūliusi todėl, kad niekas kitas nesiryžo. Bet dabar spėju, kad viskas buvo suplanuota. Kinkeidai surezgė itin gudrų planą, kad mane pašnipinėtum, ar ne? Viskas aišku.

      Nikė iškėlė rankas, akyse šmėkštelėjo perspėjimas.

      – Palauk. Jei bent minutę manei, kad už tave pinigų pasiūliau Kinkeidų prašymu…

      – Pasiūlei tūkstantį dolerių, kai niekas kitas nesiryžo. – Sekundės dalį ištrūko pyktis, kurį jis taip stengėsi sutramdyti geležiniais gniaužtais. – Nuo pat pradžių mane mulkinai.

      Nikė papurtė galvą taip smarkiai, kad šilkinės plaukų sruogos ištrūkusios užkrito ant aukštų skruostikaulių ir ilgo kaklo. Dieve, Džekas prisiminė, kaip vos prieš kelias valandas kniaubė veidą į tuos saldžiai kvepiančius plaukus. Prisiminė, kaip bučiniais nusėjo blyškų ir švelnų kaklą. Kiek laiko praeis, kol prisiminimai išblės ir jis vėl atgaus ramybę?

      – Aš tavęs nemulkinau. Nei tada, nei dabar.

      Nikė