Paskutinis statymas – meilė. Cat Schield

buvo pats sėsliausias nuo tada, kai prieš dešimt metų išvyko iš Niujorko.

      Jo krūtinėje suvibravo prikimęs kikenimas.

      – Prašau, nemėgink pasiaiškinti, – pasakė jis. – Tai pirmi nuoširdūs žodžiai, kuriuos esi man pasakiusi.

      – Tai netiesa… – Harpera nepasakė nieko daugiau.

      – Manau, kad tiesa.

      Eštonas matė, kaip kelis pastaruosius mėnesius ji laviruoja ant nusivylimo ir diplomatijos ribos. Vis dėlto jis suprato, kaip apsunkino jos gyvenimą. Projekto pradžioje jis buvo labai sujaudintas galimybės Las Vegase palikti savo kūrybingumo ženklą. Bet per vėlai suprato, kaip sunku bus perteikti visas idėjas. Eštonas reikalavo pakeitimų, kurie erzino projektuotojus ir stabdė darbus. Filmavimo tvarkaraščio verčiamas prižiūrėti restoraną iš už tūkstančių kilometrų, grįžęs jis rasdavo nedaug dalykų, kurie sulaukdavo jo pritarimo. Virtuvės įrengimas jo netenkino. Iš daugybės apšvietimo ir baldų variantų nė vienas neatitiko jo lūkesčių.

      Paskui filmavimas ėmė vėluoti dėl pasikeitusių oro sąlygų Indonezijoje. Liūtys sujaukė jų grafiką. Filmavimo komanda juokavo, kad jų reitingai sumuštų visus rekordus, jei pavyktų nufilmuoti Eštoną permirkusį, su prie kūno prilipusiais drabužiais, bet niekas nedrįso murkdytis purve ir dirbti drėgmėje.

      – Kodėl man nepasakius Koului, kad jis nepraėjo atrankos, ir neparuošus ko nors skanaus? Kol valgysime, papasakosi man apie savo rūpesčius.

      – Mano rūpestis yra tas, kad neturime vyriausiojo virtuvės šefo.

      – Manau, kad yra dar kažkas. Tu įprastai nebūni tokia irzli.

      – Aš nesu irzli. Tiesiog neturiu laiko valgyti su tavimi.

      – Bet prieš penkias minutes buvai pasiruošusi ragauti viską, ką pagamino Koulas, – Eštonas ant krūtinės sukryžiavo rankas ir rimtai pažiūrėjo į Harperą. – Tad privalau paklausti, kas mano maiste tau nepatinka?

      – Tikrai nesu nusiteikusi prieš tavo maistą. Valgiau Turinos restorane tau vadovaujant ir maistas buvo nuostabus. Juk iš tiesų nemanai, kad kviesčiau tave atidaryti restoraną, jei nemėgčiau tavo gaminamo maisto?

      – Tada tau nepatinku aš pats? – Eštonas pakėlė ranką lyg norėdamas užbėgti už akių neigimui. – Ne kartą girdėjau, kad su manimi sunku dirbti.

      Harpera giliai įkvėpė ir iškvėpė, taip šiek tiek numalšindama įtampą.

      – Su tavimi dirbti siaubinga, bet tikiu, kad galiausiai restoranas bus vertas visų tų vardų, kuriais tave vadinau.

      Jos atvirumas privertė Eštoną nusišypsoti.

      – Tu vadinai mane kažkokiais vardais?

      – Tik kai niekas negirdėjo.

      – Na, žinoma…

      – Ką nori pasakyti?

      – Tiesiog kad esi per daug gerai išauklėta, kad kada nors pratrūktum.

      – O ar tai blogai?

      Racionalus Eštono protas įspėjo, kad jis erzina Harperą. Bendro darbo pradžioje jis dažnai ją provokuodavo. Bet ši moteris buvo per daug profesionali, kad į tai reaguotų, ir galiausiai jis liovėsi. Tačiau šis pokalbis buvo kitoks. Ji tarsi nusiėmė kaukę ir leido jam pamatyti tikrąją save.

      – Tiesiog atrodo, kad niekada nesidžiaugi gyvenimu.

      Pasirodo, ne tik Harpera buvo paruošusi namų darbus. Eštonas žinojo viską apie jos varžymąsi su įseserėmis dėl šeimos verslo perėmimo ateityje. Ji padarė fenomenaliai sėkmingą karjerą, bet nebuvo iš tų, kurie užmigtų ant laurų. Šiuo aspektu jie buvo panašūs. Niekas nespaudė Harperos labiau nei ji pati.

      – Aš sunkiai dirbu, kad išlaikyčiau gerą savo viešbučio reputaciją, – ir nesiruošė sustoti, kol viskas bus būtent taip, kaip ji nori. – Ir ne tau apie tai kalbėti. Tau pačiam beveik nelieka laisvo laiko tarp Kulinarinio klajoklio filmavimų, laidos reklamavimo ir vadovavimo kitiems restoranams.

      – Neneigsiu, kad esu užsiėmęs, bet moku mėgautis tuo, ką darau, – Eštonas pakėlė galvą. – O tu?

      – Man patinka mano darbas, kitaip tuo neužsiimčiau, – bet šiame teiginyje pasigirdo abejonės gaidelė. Harpera visuomet kruopščiai stengėsi paslėpti nuovargį po makiažo ir skaistalų sluoksniu, bet Eštonas, kas kartą atvykęs patikrinti restorano, matė, kaip ilgos darbo valandos slopino jos energiją.

      – Bet juk turi užsiimti dar kuo nors, be darbo, – pasakė jis. – Ar yra, kas nors ką visada norėjai padaryti, bet dar nespėjai?

      – Kalbi taip, tarsi viską aukočiau dėl karjeros.

      Eštonas visai ne tai turėjo omenyje, bet ji interpretavo klausimą būtent taip, ir per daug išsidavė.

      – Visi svajoja apie ką nors linksmo ir nerūpestingo, ką vieną dieną norėtų padaryti.

      – Sutinku.

      – Pasakyk, apie ką svajoji tu.

      – Nesuprantu.

      Ar ji tempė laiką? Mėgino sugalvoti ką nors saugaus?

      – Patenkink mano norą ir pasakyk tai, kas pirmiausia šaus į galvą.

      Suerzinta Harpera kilstelėjo antakius ir sumurmėjo:

      – Norėčiau kupranugariu keliauti per dykumą ir nakvoti palapinėje.

      Eštonas suabejojo, kurį iš jų labiau nustebino toks atvirumas.

      – Rimtai? – nusijuokė jis. – Tikėjausi visai ne to. Maniau, kad pasakysi, jog nori… – jis nutilo. Jie kartu dirbo jau devynis mėnesius, o jis tiek nedaug žinojo apie šią moterį.

      – Jog noriu ko? – paragino Harpera, atsargiam smalsumui spindint šiltose rudose akyse.

      – Manau, jog nesi iš tų moterų, kurios svajoja pasprukti į Paryžių ir pašėlti belakstant po parduotuves arba visą dieną be tikslo drybsoti jachtoje… – Harpera buvo per daug priklausoma nuo planų ir dienotvarkių, kad mėgautųsi tokiais tuščiais užsiėmimais. – Tau tikriausiai patiktų kažkas daug rimtesnio, gal apsilankymas muziejuje?

      Bet šis spėjimas nesulaukė pritarimo.

      – Žinai, jau pavargau nuo visų kritikos, kad esu per daug rimta.

      Oho, jis tikrai bus palietęs jautrią vietą.

      – O kas tie visi?

      – Mano šeima. Kai mokiausi mokykloje – klasiokai. Draugai. Gyvenimas – tai ne tik linksmybės, – Harpera pažvelgė į savo išmanųjį telefoną ir susiraukė.

      – Bet ir ne vien darbas.

      – Ir tai sako vyras, kuris apskritai retai dirba, – jos balsą persmelkė susierzinimas.

      – Nagi nagi… – Eštonas plačiai nusišypsojo. – Pagaliau pasirodė ragana, kurią laikai paslėptą giliai viduje.

      Harpera sumišusi pažiūrėjo į jį ir atšovė:

      – Nesąmonė, nėra jokios raganos.

      – Tu nematei ką tik sužibusio kraujo troškimo savo akyse.

      Harperos žandikaulis sujudėjo, tarsi ji kramtytų kažką ypatingai šlykštaus.

      – Prisipažinsiu, kad esu ant ribos. Dirbti su tavimi nėra labai lengva.

      – Dirbti gal ir ne, – neprieštaravo Eštonas. – Bet kai būsi pasiruošusi bent šiek tiek pasilinksminti, paskambink man.

      Restorano tyloje Harpera žiūrėjo į Eštoną iš nuostabos pakėlusi antakius ir vos vos pravėrusi lūpas.