Paskutinis statymas – meilė. Cat Schield

du?

      – Ar tai negali palaukti? – Eštonas vis dar neatitraukė akių nuo Koulo.

      Harpera iš paskutiniųjų stengėsi suvaldyti pyktį. Kaip atrodytų, jei Fonteinų restorano Ciel vadovė būtų žurnalistų užklupta grasinanti žymiajam šefui Kroftui?

      – Ne.

      Ryžtingas jos balso tonas pagaliau patraukė Eštono dėmesį. Aštrus kaip lazeris jo žydrų akių žvilgsnis įsmigo į Harperą, ir ji staiga susijaudino. Papilvėje užgimęs virpesys ėmė kilti aukštyn, paliesdamas kiekvieną nervą. Ji mintyse nusikeikė. Perdėta jos kūno reakcija į puikią šio vyro išvaizdą ir ryškiai dominuojantį vyriškumą ją blaškė per daug dažnai. Šalia jo ji prarasdavo profesionalumą.

      Harpera dar kartą sau priminė, kad vyras, stovintis priešais ją, buvo nepatikimas ir nesidomintis, kaip jo sprendimai veikia kitus žmones. Per televiziją visada buvo smagu stebėti veržlų nuotykių ieškotoją, sužavintį vietinius gyventojus įdėmiu jų istorijų klausymusi ir tradicinių patiekalų ragavimu. Bet kai kalba pasisukdavo apie įprastus darbus, reikalingus restorano atidarymui, jis nebebūdavo toks dėmesingas.

      Suspaudęs lūpas Eštonas linktelėjo.

      – Atleiskite mums, – pasakė jis šefui Koului ir su Harpera grįžo į salę. – Kas tokio svarbaus atsitiko? – reikliai paklausė jis vos jiems išėjus iš virtuvės.

      – Restorano atidarymas po dviejų savaičių.

      – Puikiai tai žinau.

      – Pranešimai spaudoje jau pasirodė. Nebegalime dar kartą jo atidėti.

      – Suprantu.

      Ji mėgino numalšinti susierzinimą.

      – Mums reikalingas vyriausiasis šefas.

      – Aš pasirūpinsiu virtuve.

      Jei tik tai būtų tiesa.

      – Man reikia patikimo žmogaus, kuris galėtų būti čia kiekvieną dieną.

      Eštono linktelėjimas reiškė, kad jis suprato, kur ji lenkia.

      – Nori, kad pasamdyčiau Koulą.

      – Kai paskutinį kartą lankiausi Čikagoje, valgiau jo restorane. Viskas buvo puiku. Nekantravau paragauti, ką jis pagamino šiandien.

      – Nedaug praradai.

      Harpera minutėlę tyrinėjo Eštoną. Šįkart jis buvo kažkoks kitoks. Paprastai jis įlėkdavo kaip vėjas, prikibdavo prie įrangos arba organizavimo ir išpeikdavo visus, kas su tuo susiję, o tada pasiūlydavo sprendimus dėl visko, kas, jo nuomone, buvo negerai. Darbas su juo kėlė ir stresą, ir entuziazmą, bet ir restoranas galiausiai tapo daug geresnis.

      Šiandien atrodė, kad garsusis keliautojas kelia rūpesčių vien norėdamas viską apsunkinti, o ne dėl to, kad jam iš tiesų nepatiko šefas Koulas.

      – Ar tau kažkas atsitiko?

      Staigus temos pakeitimas privertė Eštoną akimirką sudvejoti.

      – Visiškai nieko. Kodėl klausi?

      – Nes šiandien atvykai laiku, kas nėra įprasta.

      – Manau, netgi valanda anksčiau.

      Harpera nemėgino jo pataisyti ir pamojo durų link.

      – Ir šiandien nematau tavo kelioninio krepšio.

      – Kelioninio krepšio? – pakartojo jis.

      – Juodo odinio krepšio, kurį visur nešiojiesi.

      – Turi omenyje mano lagaminą su ratukais? – jis parodė į restorano kampą, kur stovėjo krepšys. – Kodėl klausi?

      – Nes jis yra tarsi tavo gelbėtojas.

      Eštono akys susiaurėjo nuo linksmumo.

      – Gelbėtojas?

      – Kai reikalai tampa per daug nuobodūs, tu surandi kokį nors pretekstą, čiumpi krepšį ir išleki ieškoti įdomesnių nuotykių.

      – Palikdamas tave tvarkyti mano paliktą chaosą?

      Harpera patylėjo.

      – Tu išbandei ir atmetei septynis kandidatus į vyriausiojo šefo vietą.

      Eštonas kilstelėjo antakį.

      – Ką nori pasakyti?

      – Kad privalai ką nors pasamdyti. Manau, Koulas yra tinkamas žmogus.

      – Bet tu net neparagavai jo patiekalų! – maisto srityje Eštoną drąsiai galėjai vadinti kūrybingu genijumi, todėl Harperos nestebino tai, kad nė vienas kandidatas neatitiko aukštų jo kriterijų. – Man juose kažko trūko.

      – Jis pakankamai patyręs ir veiklus, kad vadovautų šiai virtuvei taip, kaip aš norėčiau…

      Eštonas ją pertraukė:

      – Kai kreipeisi į mane dėl restorano atidarymo, turėjai suprasti, kad aš tarsiu paskutinį žodį visais kūrybiniais klausimais.

      – Kūrybiniais – taip, bet dabar kalbame apie vadovavimą virtuvei, – o šioje srityje Harpera buvo nusiteikusi pasielgti savaip. Ji sugebėjo kontroliuoti išlaidas ir laikytis statybų grafiko, sunkiai dirbo norėdama sukurti restoraną, atitinkantį Eštono reikalavimus, ir drauge neviršyti biudžeto. Šiuo atžvilgiu jų darbiniai santykiai vystėsi sėkmingai.

      – Bet būtent virtuvėje vyksta visi stebuklai.

      – Deja, šiuo metu jokie stebuklai nevyksta, nes mes neturime nei valgiaraščio, nei šefo, kuris vadovautų virtuvės personalui, – skausmas persmelkė Harperos smilkinius ir ji susiraukė.

      – Iki atidarymo viskas bus paruošta, – visiškas Eštono pasitikėjimas savimi turėjo išsklaidyti abejones.

      – Bet…

      – Pasitikėk manimi, – sodrus jo balsas palaužė jos protestą, o raminantis tonas visiškai nuginklavo.

      – Tai ir darau, – bet Harpera visai ne tai norėjo pasakyti. Nors ir žinojo, kad tai tiesa. Jų nuomonės dėl to, kaip ko nors pasiekti, galėjo visiškai skirtis, bet šis vyras ne kartą įrodė, kad sugeba padaryti viską iki galo, kaip ir ji pati. Harpera žinojo, kad Eštonas mintyse turi sudaręs nuostabų valgiaraštį, kuris tikrai pelnys klientų bei kritikų simpatijas.

      Ją siutino tik tai, kad viskas bus daroma paskubomis, likus vos kelioms valandoms iki restorano atidarymo.

      Gundančios duobutės Eštono skruostuose sujudėjo, kai jis paprieštaravo:

      – Ne, nepasitiki. Nuo pirmosios mūsų susitikimo akimirkos glosčiau tave prieš plauką…

      Harpera žiūrėjo į jį su neslepiamu susižavėjimu. Tai buvo būtent tas Eštonas Kroftas, su kuriuo ji taip troško susipažinti – vyras, priverčiantis nusišypsoti žmones, mačiusius tik vargą ir smurtą. Veržlus nuotykių ieškotojas, narsiai keliaujantis į pavojingas vietoves, kad pavalgytų kartu su vietiniais gyventojais ir atskleistų žiūrovams tos vietovės ypatumus. Visos jo istorijos atrodė labai viliojančios ir likdavo Harperos galvoje dar ilgai po laidos pabaigos.

      – Jei iš pat pradžių tai žinojai, kodėl nepamėginai paglostyti kitaip? – Harpera pasigailėjo šių žodžių vos juos ištarusi. Jie nuskambėjo tarsi flirtas. – Norėjau pasakyti…

      Eštonas tik papurtė galvą, nutraukdamas jos žodžius.

***

      Nuo jų pirmojo susitikimo prieš devynis mėnesius Harpera nė karto nedavė Eštonui nė menkiausios užuominos, kad jis ją domino kuo nors daugiau nei savo kulinariniais gebėjimais. Kamuojamas nesuvaldomų aistros proveržių šiai ypač profesionaliai verslininkei, bet nenorėdamas, kad kas nors trukdytų jų deryboms dėl Las Vegaso restorano, Eštonas ignoravo