Paskutinis statymas – meilė. Cat Schield

      Pirmas skyrius

      Iš šurmuliuojančio kazino į savo stilingą naująjį restoraną nusileidusi Harpera Fontein prie jo durų akimis ėmė ieškoti juodos odos krepšio su ratukais. Eštono Krofto kelioninio krepšio. Ji bjaurėjosi tuo daiktu, nes jis simbolizavo viską, kas ją varė iš proto stebint garsaus virėjo elgesį, – jo įprotį atvykti be jokio įspėjimo, pomėgį visiems kelti susižavėjimą, o tam nepavykus ieškoti būdų jį sukurstyti arba lėkti iš miesto ieškant naujų nuotykių.

      Bet Harperai reikėjo, kad tas krepšys šįvakar būtų čia, nes tai reikštų, kad Eštonas atvyko į jos restorano vyriausiojo šefo atranką. Didysis Baturio atidarymas turėjo įvykti po dviejų savaičių. Kai pirmasis numatytas restorano atidarymo terminas praėjo, nes nespėta jam pasiruošti, Harpera ėmė abejoti savo sprendimu pakviesti nepatikimą televizijos žvaigždę atidaryti restoraną jos viešbutyje.

      Tiesa, sujudimas dėl didžiojo atidarymo pritraukė daug dėmesio Harperai priklausančiam Fonteinų viešbučiui Ciel, bet ar šis dėmesys vertas to streso, kurį Eštonas sukėlė už restorano sėkmę atsakingiems žmonėms? Karlas Pero, restorano vadybininkas, pastaruosius du mėnesius beveik nemiegojo ir tapo labai dirglus. Harpera naktimis griežė dantimis ir dėl to padažnėję galvos skausmai privertė ją kreiptis į gydytojus. Dabar eidama miegoti ji į burną įsidėdavo specialią dantų apsaugą. Su tuo keistu plastikiniu daiktu Harpera atsiguldavo į lovą ir mėgindavo suvokti, kur dingo Eštono pradinis entuziazmas.

      Kuo ilgiau užtruko Kulinarinio klajoklio filmavimas Indonezijoje, tuo sudėtingesnė Harperai atrodė galimybė dirbti su šiuo vyru. Jie jau dukart buvo priversti nukelti Baturio atidarymo datą dėl Eštono kelionių jo kuriamai beprotiškai populiariai televizijos laidai, ir būtent todėl Harpera atsisakė dar kartą pavėlinti restorano atidarymą.

      Juodos restorano grindys buvo nupoliruotos, prie aukštų skliautuotų lubų spindėjo sietynai, o jų šviesa išryškino baltas servetėles ir krištolines vyno taures, stovinčias ant juodų stalų. Prieš dešimt dienų dekoruotojai baigė auksuoti tris masyvias kolonas salės viduryje. Šalia gėrimų pilno baro vadybininko padėjėjas aptarnaujančiam personalui aiškino, ką reikės nuveikti.

      Baturis buvo paruoštas atidaryti. Trūko tik dviejų esminių dalykų – vyriausiojo virtuvės šefo ir valgiaraščio.

      Neišvydusi Eštono kelioninio krepšio įprastoje vietoje Harpera suprato, kad valgiaraščio teks palaukti. Ji pažvelgė į savo laikrodį – buvo lygiai ketvirta valanda popiet. Norėdama apsidrausti ji anksčiau pasakė Eštonui, kad pokalbis prasidės trečią. Toks elgesys nebuvo jai būdingas, bet jos kantrybė jau seko bendraujant su garsiuoju šefu.

      Ji paskambino savo padėjėjai. Merė atsiliepė po antro pyptelėjimo. Harpera ėjo tiesiai prie reikalo:

      – Ar Eštonas Kroftas informavo, kad vėluos?

      – Ne.

      – Bet jo lėktuvas turėjo nusileisti Las Vegase pirmą?

      – Taip, dar šįryt patvirtinau jo skrydį.

      Tebūna jis prakeiktas. Prieš dvi savaites Eštonas jai pažadėjo, kad nuo šios dienos sutelks visą dėmesį į restorano reikalus. Ji turėjo to tikėtis.

      – Ačiū, Mere. Pranešk, jei ką nors sužinosi.

      – Būtinai, – Harpera buvo beišjungianti telefoną, kai Merė pasakė dar kažką, kas patraukė jos dėmesį: – … tavo kabinete.

      Iš virtuvės išėjo Karlas Pero; jo patrauklų veidą temdė rūsti išraiška. Keturiasdešimt šešerių metų restorano vadybininkas pasižymėjo šaltakraujiškumu, bet net jis ėmė nerimauti dėl visko, kas dar turėjo būti padaryta.

      – Turime problemą.

      – Atleisk, Mere, kas sakei yra mano kabinete?

      – Tavo motina.

      – Mano motina? – iš nuostabos Harpera nesuvaldė tono. Pastebėjusi tiriantį Karlo žvilgsnį ji atsuko jam nugarą ir šiek tiek pasitraukė, kad turėtų bent kiek privatumo. – Ar ji pasakė, ką veikia Vegase?

      – Ne, bet atrodo nusiminusi.

      – Tik nusiminusi? – susimąsčiusi paklausė Harpera.

      Penelopė Fontein nebūtų palikusi savo elegantiškos rezidencijos Boka Ratone1 ir skridusi trijų tūkstančių kilometrų aplankyti Harperos, jei neturėtų rimtų rūpesčių. Bet jei taip ir buvo, kodėl Penelopė atvyko pas dukterį? Dažniausiai dėl problemų ji kreipdavosi į savo uošvį Henrį Fonteiną.

      – Kažkada minėjai, kad ji rūko, kai susijaudina, – pasakė Merė. – Šiuo metu ji prisideginėja jau antrą cigaretę.

      – Ji rūko mano kabinete? – Harpera suspaudė savo nosies tiltelį. Ji norėjo paprašyti Merės, kad lieptų motinai išmesti cigaretę, bet žinojo, kad tai būtų per didelis prašymas. – Po penkių minučių būsiu ten.

      – Negali dabar išeiti, – užprotestavo Karlas. – Kroftas pradėjo pokalbį be tavęs.

      – Nuostabu, – sumurmėjo ji. – Ar seniai jis čia?

      – Pakankamai seniai, kad paragautų visko, ką paruošė šefas Koulas, – iš rūsčios Karlo veido išraiškos Harpera suprato, kad šis pokalbis vyko lygiai taip pat, kaip ir kiti septyni.

      – Mere, atrodo, kad šiek tiek užtruksiu. Padėk mano mamai įsikurti apartamentuose, o aš ją aplankysiu, kai tik baigsiu tvarkytis čia, – Harpera išjungė telefoną ir atsisuko į Karlą. – Jei jis sudirbs ir šitą pokalbį, aš jį užmušiu.

      Karlas supratingai linktelėjo.

      Vos pasiekusi maisto tiekimo vietą ji išgirdo du piktus vyriškus balsus.

      – Šios geldelės geros, – protestavo vienas vyrų, jo balsas buvo persmelktas arogancijos ir priešiškumo. – Ir padažui netrūksta prieskonių.

      – Akivaizdu, kad vienintelis dalykas, blogesnis už jūsų kulinarinius gabumus, yra prastas skonis.

      Skausmas persmelkė Harperos smilkinius išgirdus antrąjį balsą. Eštonas Kroftas jau antrą mėnesį ieškojo vyriausiojo šefo ir atmesdavo kandidatus vieną po kito, nes jie neatitikdavo jo keliamų aukštų reikalavimų.

      Moteris išsitiesė ir įžengė į kruopščiai įrengtą nerūdijančiojo plieno virtuvę. Kaip jau buvo įpratusi, ji nukreipė žvilgsnį tiesiai į Eštoną. Jis visa savo esybe dominavo erdvėje. Aukštas ir impozantiškas, vilkintis baltu virtuvės šefo kostiumu jis stovėjo ant plačios krūtinės sukryžiavęs raumeningas rankas ir įsmeigęs akis į Koulą. Eštonas nepastebėjo Harperos, jos lengvai trūkčiojančio kvėpavimo, neįsmeigė į ją savo neįtikėtinai žydrų akių. Šio vyro aistra maistui paryškino jo įgimtą žavesį. Harpera prakeikė tą susižavėjimo pojūtį, kurio, nepaisant profesionalumo, jai niekaip nepavyko numalšinti. Šiuo metu tas vyras ją erzino kaip kulinaras, bet žavėjo kaip veržlus nuotykių ieškotojas.

      Eštono kelionės ją užburdavo. Nors kai kurie dalykai, kuriuos jam tekdavo valgyti, priversdavo ją sudrebėti iš pasišlykštėjimo, jis drąsiai ragaudavo viską, kuo buvo vaišinamas. Visą savo gyvenimą Harpera tiksliai žinojo, ko nori ir ką daro, tačiau tai, kaip Eštonas leisdavosi atsitiktinumų įstumiamas į netikėtas ir stulbinamas situacijas, ją ir erzino, ir žavėjo. Žiūrėdama Eštono laidas ji suvokė, koks saugus jos pasaulis, ir pamažu pajuto nepaaiškinamą nerimą.

      Didelėmis pastangomis Harpera atplėšė žvilgsnį nuo Eštono ir nukreipė dėmesį į antrąjį šefą. Pamačiusi liepsnojančias pastarojo akis ir suspaustus kumščius ji nutaisė diplomatišką veido išraišką ir žengė į karo zoną.

      – Laba diena, ponai, – tarė ji ramiai, bet valdingai. Ji norėjo, kad šefas Dilanas Koulas vadovautų Baturio virtuvei. Jis buvo puikus kulinaras ir stiprus bei organizuoti gebantis vadovas. Harpera sulaikė sunkų atodūsį. Iš visų kandidatų jis labiausiai tiko į vyriausiojo šefo vietą, todėl ji ir paliko šį pokalbį pabaigai. Likus tiek nedaug iki didžiojo restorano atidarymo, ji turėjo taip reikalingą persvarą prieš Eštoną. – Užsukau pažiūrėti, kaip jums sekasi.

      – Paragauk šito, – paliepė Eštonas, pastumdamas lėkštę į jos pusę, bet neatitraukdamas akių nuo Koulo. – Pasakyk,

1

Boca Raton – miestas JAV, Floridos valstijoje (čia ir toliau – vert. pastabos).