Liesk mane. Lisa Renee Jones

negirdėtų keistų lėktuvo skleidžiamų garsų. Paskubomis surengta paieška įrodė, kad ausinių nėra. Prisiminė, kaip sakė sau nepamiršti pasiimti jų nuo virtuvės stalo.

      Paskubomis užsegė krepšį ir pasuko prie išėjimo, ruošdamasi išnaršyti parduotuvę, visiškai negalvodama apie Bleiką, bet vos išėjusi pro duris pajuto nusivylimą, kad jo nebėra. Akivaizdu, pono Netinkamojo sindromas dar neįveiktas. Lyg to būtų maža, po kelių minučių suprato, kad skrydį teks praleisti be ausinių. Darlai prieš akis lėtai slinko vaizdai. Užteko vieno įtrūkimo šarvuose ir baimė ją įveikė. Kas, jei lėktuvas suduš? Jei suges variklis? O kaip paukščiai?

      Darla sustojo prie įėjimo į lėktuvą ir padavė stiuardesei savo bilietą. Moteris perbėgo jį akimis ir nusišypsojo.

      – Laba diena, panele Džeims. Sėdėsite prie lango ketvirtoje eilėje. Netrukus prie jūsų prieisiu.

      – Ačiū, – padėkojo ir susimąstė, ar realybės šou skraidins ją pirmąja klase, nes taip saugiau. Tikriausiai. Antraip, kam jiems pirkti tokią brangią vietą, kuri beveik niekuo nesiskiria nuo tų, kurios yra gale? Darla įkvėpė, stengdamasi susivaldyti ir neužduoti stiuardesei milijono klausimų, zujančių galvoje, pavyzdžiui, ar pilotas patyręs ir gerai pailsėjęs.

      Privertusi kojas pajudėti ir įlipusi vidun nuėjo praėjimo taku. Ir kaip tik tada pateko į antrą turbulenciją, nes sėdynėje šalia josios sėdėjo Bleikas Nelsonas.

      Antras skyrius

      – Mėginau tave įspėti, – tarė Bleikas, stengdamasis nesijuokti iš persigandusios Darlos veido išraiškos. Puikiai suprato, kodėl mergina iš kaimelio Kolorade sužavėjo didmiesčio publiką ir sulaukė tokių didelių reitingų. Pats buvo sužavėtas ne mažiau nei jos žiūrovai ir nenoromis turėjo pripažinti, kad jau seniai taip nesijautė su jokia moterimi.

      – Įspėti? – paklausė ir sutrikusi nusibraukė nuo veido šviesius plaukus, kad geriau jį matytų.

      – Na taip, – atsakė negalėdamas atsispirti pagundai ją paerzinti, – kai pabrukai uodegą ir nubėgai į tualetą. – Dabar buvo akivaizdu, kad ji net nenutuokė apie kelionę kartu.

      – Nepabrukau… – jos mielą širdies formos veidą nušvietė suvokimas, – norėjai mane įspėti, kad keliausime kartu? – Jis lėtai linktelėjo ir jos žalios akys su gelsvais taškeliais sužibo, o tuomet įtariai prisimerkė. Ji moka sudėti du plius du. – Kaip galėjai žinoti, kad skrisime kartu ir sėdėsime šalia? Nebent…

      – Abu bilietus rezervavo tas pats žmogus, – tyliai užbaigė jis.

      Pastebėjęs, kad iš už nugaros ateina stiuardesė, tarė:

      – Verčiau prisėsk, – atsistojo ją praleisdamas ir siektelėjo jos krepšio, – užkelti į lentyną?

      – Pasiliksiu jį. Nenoriu prisėsti. Noriu, kad paaiškintum, kas čia vyksta?

      – Laba diena, panele Džeims, – pasisveikino skrydžio palydovė, atitraukdama dėmesį. – Ar iškilo sunkumų? Kol vyksta įlaipinimas, prašome nestovėti ant tako. Ar galėčiau padėti jūsų krepšį?

      – Aš… ne. Jokių sunkumų, – burbtelėjo ir piktai dirstelėjo į Bleiką. Dabar jos balti skruostai buvo ryškiai rožiniai. – Tikriausiai man reikia atsisėsti.

      Vyras nusišypsojo ir praleido ją pirmą.

      – Puiki mintis.

      Darla įsispraudė į savo vietą prie lango ir Bleikas greitai užėmė savąją. Ore pasklido švelnus gėlių aromatas – saldus kaip moteris. Laukė ko nors saldaus, ko nors, su savo karjera ir savo svajonėmis, nes moterys, besivaikančios jo sėkmės ir pinigų, nedomino.

      Darla atsisuko į jį, bet kandus tonas neatėmė jos žavesio.

      – Kas čia vyksta?

      – Dirbu tam pačiam kanalui kaip ir „Amerikos šaunuoliai“, – priminė tai, kas akivaizdu, – turiu nufilmuoti ypatingą pranešimą apie pirmąjį atrankos etapą.

      Ji giliai įkvėpė ir iškvėpė, o pirštai tvirčiau suspaudė vis dar ant kelių gulintį krepšį.

      – Maniau, kad kas nors mane įspės.

      – Na, – tarstelėjo jis, – pernai dariau tą patį. Tikriausiai jie nusprendė, kad žinai, nes vedame konkurencines ryto laidas. Turbūt reikėtų tave įspėti, kad grįšiu tą savaitę, kai finalistai įsikraustys į dalyvių namą, ir filmuosiu jų gyvenimo realybę. Ir būsiu čia, kai nugalėtojas gaus sutartį su studija ir dviejų šimtų penkiasdešimties tūkstančių dolerių čekį. Tiesą sakant, tikriausiai studija nemanė, kad reaguosi į mano buvimą šalia taip… sakykime smarkiai. Juk tu ką tik pasirašei sutartį su kabeline.

      – Buvau nustebusi, o ne smarki, – atrėmė ji. – Kad ir ką tai reikštų.

      Bleikas žvilgtelėjo į jos krepšį.

      – Laikaisi į jį įsikibusi tarsi ruoštumeisi trenkti juo man per veidą arba pulti prie durų.

      – Po to, kaip pasielgei prieš porą mėnesių, trenkus tau su krepšiu man gerokai palengvėtų, – atrėžė ji. – Deja, patraukčiau nepageidaujamą dėmesį ir sulaukčiau didelių nemalonumų, tad pasitenkinsiu fantazijomis. Tuomet bent negalvosiu, kad bijau skristi. Kaip reikiant tave išerzinsiu, bet tau derėtų pasilikti. Ši kelionė bus mano kerštas už praeities nuodėmes.

      – Aha, esi kontrolės maniakė.

      – Visai ne.

      – Visi, kas nemėgsta skraidyti, yra kontrolės maniakai.

      – Nesu kontrolės maniakė. Ir, beje, kol nepamiršau, nemanyk, kad tavęs negirdėjau – nebūtum norėjęs „manęs įspėti“, jei nemanytum, kad man nepatiks sėdėti šalia tavęs.

      – O dar sakei, kad nereagavai smarkiai.

      – Čia tu taip sakei, ne aš.

      – Ar galėčiau pasiūlyti ko nors išgerti? – paklausė prie jų sustojusi stiuardesė.

      – Taurę šampano, – greitai atsakė Darla.

      Bleikas susiraukė.

      – Dabar dešimta ryto.

      – Tuomet tebūnie „Mimoza“, – paprašė skrydžio palydovės ir atsisuko į Bleiką, – šitas su apelsinų sultimis. Sakydama, kad bijau skristi, nei kiek neperdėjau. Į alkoholį taip pat reaguoju nekaip, bet vis geriau nei raminamieji. – Ir vėl atsisukusi į stiuardesę pridūrė. – Ir atneškite tokį patį jam. Patikėk, užsimanysi jo. Tau labai nepasisekė, kad turėsi skristi su manimi.

      Bleikas ir stiuardesė nusijuokė ir jis pritariamai linktelėjo.

      – Taip, atneškite ir man, ačiū.

      Stiuardesė žvilgtelėjo į Darlos krepšį.

      – Kol kilsime, padėkite jį po sėdyne.

      Darla atsegė krepšį ir padavė Bleikui maišelį šokoladinių saldainių.

      – Imk, palaikyk, – paskui padavė ir knygą. – Ir šitą.

      Jis dirstelėjo į romano viršelį ir perskaitė pavadinimą.

      – Liza Reni Džouns „Pavojinga aistra“?

      Darla pakišo krepšį po sėdyne ir užsisegė saugos diržą.

      – Romanas apie karštą kariškį didvyrį, kuris išgelbės pasaulį ir savo moterį, – paaiškinusi atsiėmė saldainius ir knygą, – skaitau dėl knygų klubo, kurį rodome per mano šou. Nepatinka romantika?

      – Visai ne, – nusijuokė jis, – gal