Fonsekos nuotaka. Abby Green

žydromis akimis ir svaiginančią akimirką Maksui atrodė, tarsi ji žvelgė kiaurai, iki pačių sielos gelmių. Bet Darsė nerūpestingai patraukė pečiais ir pasakė:

      – Gerai, kaip nori. Ar dar ko nors reikės šį vakarą?

      Jis įsivaizdavo, kaip nuplėšia jos palaidinę ir apnuogina atlasu pridengtas putlias krūtis.

      – Ne, gali eiti, – vos girdimai sulemeno Maksas.

      Jam palengvėjo, kai Darsė išėjo. Susierzinęs abiem rankomis perbraukė per plaukus. Įprastai tokią savo reakciją Maksas palaikytų ženklu, kad reikia susirasti naują meilužę, bet dabar, artėjant galutinėms deryboms su Montgomeriu, mažiausiai reikėjo, kad bulvariniai laikraščiai sumirgėtų naujomis antraštėmis apie jo spalvingą meilės gyvenimą.

      Tad teliko toliau kentėti aistrą gabiajai padėjėjai – Maksui neįprasta situacija, kurią, kaip jis manė, kažkoks dievas sukūrė tik tam, kad pasilinksmintų.

      Antras skyrius

      Po savaitės Darsė vis dar jaudinosi dėl vakarienės su Montgomeriu kitą vakarą. Mėgino save įtikinti, kad kvaila taip nervintis. Daug asmeninių padėjėjų lydi viršininkus į su darbu susijusius viešuosius renginius.

      Tai kodėl jos pulsas pagreitėdavo kas kartą pagalvojus, kad pasirodys su Maksu viešumoje?

      Nes tu kvailė, – pasišaipė vidinis balsas ir ji krūptelėjo, nes Maksas pašaukė ją vardu iš kabineto. Šio vyro atžarumas pastarąją savaitę turėjo nuslopinti abejones. Jis nedavė nė mažiausios užuominos, kad jam rūpėtų kas nors kita, o ne darbas.

      Darsė atsistojo ir, skubėdama į kabinetą, nutaisė nieko nesakantį veidą. Bet, kaip visada pamačius viršininką, širdis šoktelėjo iš jaudulio.

      Maksas žingsniavo pirmyn ir atgal skleisdamas pykčio bangas. Darsė tyliai atsiduso. Šis užsitęsęs sandoris jau ir jai ištampė nervus.

      Ji atsisėdo ir kantriai laukė, kol Maksas galiausiai atsisuko ir taip aršiai dėbtelėjo, kad jos akys išsiplėtė iš nuostabos.

      – Ką aš padariau?

      Jis nukreipė akis ir sumurmėjo:

      – Nieko. Tai ne dėl tavęs…

      – Dėl Montgomerio, – pabaigė mintį Darsė.

      Maksas vėl pažiūrėjo į ją ir tylėjimas reiškė, kad ji teisi.

      – Šįvakar dirbsime iki vėlumos. Noriu būti tikras, kad rytoj jis neturės nė menkiausios priežasties abejoti mano gabumais.

      Darsė gūžtelėjo pečiais.