Fonsekos nuotaka. Abby Green

todėl, kad mudu pažįstami?

      Maksas įrėmė rankas į klubus ir, regis, dar smarkiau nekantravo.

      – Ne, Darse. Tai tik sutapimas. Tu labiausiai kvalifikuota kandidatė į šias pareigas, turi nepriekaištingas rekomendacijas. Be to, pabendravęs su daugybe kandidatų – ir homoseksualių, ir tradicinės orientacijos, – kurie visi įsitikinę, kad sugundyti viršininką yra jų darbo dalis, suprantu, kaip gera bus dirbti su žinančiu ribas žmogumi.

      Tai, kad Maksas taip tiesmukai paneigė jos sugebėjimą sugundyti, giliai ir skaudžiai sužeidė Darsę. Neleidusi sau galutinai to suvokti ir galutinai apsikvailinti, ji tik kažką neaiškaus sumurmėjo ir išėjo.

      Žiūrėdamas į ką tik užsidariusias duris Maksas akimirką stovėjo neįprastai susimąstęs.

      Lenoks. Ši pavardė kandidatų į padėjėjus sąraše buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus, kaip ir jos veidas, iškilęs atmintyje vos perskaičius vardą. Maksas net išrikiavęs į eilę nebūtų prisiminęs daugumos bendramokslių, o Darsė nė nesimokė jo kurse.

      Nors buvo mažytė ir kukli ir prabėgo ketveri metai, ši mergina įsiminė. Ne itin džiugu suvokti vyrui, nuolat be gailesčio išbraukiančiam žmones iš savo gyvenimo – ir meilužes, ir verslo partnerius, su kuriais nebenorėdavo turėti nieko bendro.

      Darsės akys įstrigo atmintyje – žydros, didelės ir stulbinančios, visiška priešingybė blyškiai odai, greičiausiai paveldėtai iš motinos italės.

      Maksas nusikeikė. Stulbinančios? Ranka perbraukė plaukus ir dar labiau juos suvėlė. Jautėsi pervargęs po kelionės į Braziliją, iš kur grįžo prieš porą dienų, – tikrai būtų naudinga dirbti su žmogumi, kuris nelaikytų jo iššūkiu, tolygiu kopimui į seksualumo Everestą.

      Nuo Darsės Lenoks dvelkė išmintimi, praktiškumu ir patikimumu. Tai, kad ji mokėsi Boisyje, net jei ir nepabaigė tų mokslų, reiškė, kad žinojo savo vietą ir niekada neperžengs ribos. Kitaip nei paskutinė jo padėjėja, kurią vieną rytą rado savo kabinete sėdinčią jo kėdėje, apsivilkusią tik jo marškiniais.

      Maksas pamėgino įsivaizduoti tokią sceną su Darse, bet tematė tik rimtą veidą, griežto stiliaus kostiumėlį ir tvarkingai surištus plaukus. Užliejo palengvėjimas. Pagaliau turės padėjėją, kuri neatitrauks dėmesio nuo svarbiausio gyvenime sandorio. Sandorio, kuris užtikrins jam garbingą vietą konkurencingame tarptautinių finansų pasaulyje.

      Tiesą sakant, tai geriausias dalykas per pastarąsias savaites. Darsė bemat pritaps jo bendrovėje ir atliks pareigas atsakingai ir profesionaliai. Jis tuo neabejojo. Jos gyvenimo aprašymas puikus to įrodymas.

      Maksas pakėlė ragelį ir sekretorei trumpai paliepė:

      – Išsiųsk visas kandidates namo, panelė Lenoks rytoj pradeda darbą.

      Nė nesivargino pranešti apie dviejų savaičių bandomąjį laikotarpį, nes buvo įsitikinęs, kad nusprendė teisingai.

      Po trijų mėnesių

      – Darse, tuoj pat ateik čia!

      Darsė užvertė akis išgirdusi išrėktą įsakymą, tada atsistojo iš už savo stalo ir išsilygino sijoną. Maksas savo kabinete žingsniavo pirmyn ir atgal už darbo stalo, ir Darsė nusikeikė dėl virpulio, kurį vis pajusdavo paširdžiuose jį pamačiusi.

      Gyvybinga vyriška energija sklandė ore. Darsė užgniaužė nemalonią savo reakciją ir pasiguodė, kad bet kuris gyvas padaras taip sureaguotų į Makso charizmą.

      Maksas atsisuko ir, įsmeigęs tamsiai auksinį žvilgsnį, sumurmėjo:

      – Nagi, nestovėk ten, ateik.

      Darsė išmoko, kad su Maksu Fonseka Roseliu reikia elgtis kaip su arogantišku grynakrauju eržilu – itin pagarbiai, atsargiai ir ryžtingai.

      – Nereikia šaukti, – ramiai atsakė ji, – esu prie tavo durų.

      Ji atsisėdo ant kėdės kitapus stalo ir laukė nurodymų. Nors Maksui ir nepakenktų pasimokyti taktiškumo, dirbti jam buvo pats įdomiausias Darsės gyvenimo potyris. Vien tik spėti paskui šio vyro guvų protą buvo iššūkis ir ji jau dabar iš jo išmoko daugiau nei iš visų ankstesnių darbdavių.

      Pradėjusią dirbti Darsę Maksas netrukus apgyvendino prabangiame bute šalia darbovietės už juokingai mažą nuomos mokestį. Visus prieštaravimus atmetė sakydamas: Man nereikės jaudintis, kad gyveni prastame rajone, be to, kartais norėsiu, kad dirbtum viršvalandžius, tad bus patogiau ir tau, ir man.

      Darsė buvo nutildyta. Maksas apgyvendino ją ten dėl savo patogumo – ne todėl, kad rūpinosi, jog ji viena mieste, kurio gerai nepažįsta, nors jos motina ir kilusi iš čia. Ji negalėjo skųstis, nes gavo galimybę atrasti Romą gyvendama pačiame centre.

      Maksas sakė tiesą. Ji dažnai užtrukdavo darbe iki vėlaus vakaro, o kartais ir šeštadieniais iki pietų. Jo darbo etika, švelniai tariant, gąsdino.

      – Koks buvo Montgomerio atsakymas? – sumurmėjo jis.

      Darsei nereikėjo žiūrėti į užrašus.

      – Jis atvyksta čia kitą savaitę su žmona ir nori su tavimi pavakarieniauti.

      Makso veidas persikreipė.

      – Prakeikimas. Lažinuosi, kad šis klastingas senis mėgaujasi kiekviena akimirka, kai vilkina šį reikalą.

      Stebėdama jo rankas, nuleistas prie tvirtų šlaunų, Darsė nepajėgė susikaupti, bet prisivertė pakelti akis ir suvokė, kad visa tai neįprasta. Dauguma žmonių, turinčių reikalų su Maksu, žinojo, kad geriau duoti jam tai, ko jis nori.

      Maksas suspaudė lūpas ir tarė sau po nosimi:

      – Montgomeris mano, kad negalėsiu vadovauti jo draudimo fondui. Nesu garsus, iš kilmingos šeimos kilęs verslininkas ir, jo manymu, dar blogiau, kad nesu sėkmingai vedęs.

      Ne, tikrai nesi, – šaltai pagalvojo Darsė, prisiminusi, kad pastarąjį savaitgalį Maksas praleido Artimuosiuose Rytuose pas egzotiško grožio meilužę, aukštos klasės supermodelį. Netikėtai ji įsivaizdavo juodu susilaukusius pulko egzotiškos išvaizdos mažylių – rusvomis akimis, tamsiais plaukais ir ilgomis kojomis.

      – Darse.

      Pagauta ji paraudo. Juk darbas su žmogumi kiekvieną dieną turėtų pripratinti prie jo artumo, o ne dar labiau pabloginti padėtį.

      – Tai tik vakarienė, Maksai, ne egzaminas, – ramiai konstatavo ji.

      Jis vis dar žingsniavo pirmyn ir atgal, taip vėl patraukdamas Darsės dėmesį, bet ji ryžtingai laikė žvilgsnį aukščiau jo pečių.

      – Žinoma, kad egzaminas, – jis suirzęs paprieštaravo. – Kodėl, manai, jis nori supažindinti mane su žmona?

      – Gal tiesiog pageidauja geriau tave pažinti? Kad ir kaip būtų, jis ruošiasi prašyti tavęs vadovauti vienai seniausių ir žymiausių įmonių Europoje, priklausiusių jo šeimai.

      Maksas suprunkštė.

      – Montgomeris jau seniai nusprendė, tinku jam ar ne, tiesiog tokie žmonės jaučia malonumą žaisdami kitais tarsi marionetėmis.

      Jis perbraukė ranka per nepaklusnius plaukus – jau gana pažįstamas judesys – ir Darsė neteko žado. Tada sudraudė save dėl tokios reakcijos į priešais stovintį vyrą ir susierzinusi tarė:

      – Tai pasiimk… – ji svarstė, kaip geriausia apibūdinti jo meilužę, ir pasirinko diplomatiškiausią variantą: – Nusivesk Norą vakarienės ir įtikink Montgomerį, kad jūsų santykiai kuo rimčiausi.

      Makso veidas persikreipė iš siaubo.

      – Nusivesti Norą al-Fasari vakarienės su Montgomeriu? Ar išprotėjai?

      Darsė susiraukė