Fonsekos kerštas. Abby Green

pasidavusių valdingam bučiniui, vaizdas, ir jam į kirkšnis priplūdo kraujo.

      Tebūnie prakeikta. Ragana…

      Serena sustingo kitapus stalo. Žydros akys išplėstos, išdidi tarsi karalienės laikysena išryškino nepriekaištingą figūrą.

      Ji suspaudė rankas priešais save taip, kad net pabalo krumpliai, ir žemu balsu prabilo:

      – Kad ir ką galvotumėte, pone Fonseka, atvažiavau čia kupina geriausių ketinimų dirbti jūsų labdaros fonde. Padarysiu viską, kad įrodyčiau pasiryžimą.

      Toks atkaklumas dar smarkiau suerzino Luką. Ypač droviai ištarti žodžiai: Pone Fonseka.

      Jis nuleido ant krūtinės sukryžiuotas rankas ir, atsirėmęs į stalą, palinko į priekį.

      – Tavo dėka turėjau iš naujo susikurti reputaciją ir užsitarnauti žmonių pasitikėjimą savo labdaros fondu, ką jau kalbėti apie gerą mano šeimos kalnakasybos verslo vardą. Prireikė daugybės metų, kad atitaisyčiau tos vienos nakties žalą. Ištvirkauti gal ir smagu, kaip pati žinai, bet gėda dėl stipriausios grupės narkotikų vartojimo taip lengvai nepasimiršta. Tiesa ta, kad vos spaudoje pasirodžius mūsų nuotraukoms iš naktinio klubo nebeturėjau jokios galimybės apsiginti.

      Lukui pervėrė širdį prisiminus, kaip jis užstojo Sereną nuo policijos ir detektyvų, užplūdusių klubą, o ji tikriausiai būtent tada ir įkišo narkotikus į kišenę.

      Prisiminė paparacų nuotraukas, kuriose ji užfiksuota parduotuvėse Paryžiuje, kai jis paliko Italiją su gėdos šleifu, ir balsą persmelkė nusivylimas:

      – O tu, viską pamiršusi, toliau gyvenai atsidavusi malonumams. Ir dar turi įžūlumo tikėtis, kad leisiu tavo vardą minėti šalia manojo?

      Nors atrodė neįmanoma, Serena dar labiau išbalo, demonstruodama savo pusiau anglų kilmės motinos, klasikinės šviesiaodės anglų gražuolės, genus.

      Lukas išsitiesė.

      – Bjauru.

      Šis žodis Sereną smarkiai įskaudino, nors taip neturėjo nutikti. Kažkas širdyje vertė teisintis, ji taip ir padarė.

      Tamsių kaip kieti safyrai Luko akių neveikė karštis, šaltis ar maldavimas. Jis teisus. Šis vyras nesuteiks antros progos. Tikėtis, kad išklausys, tik naivi iliuzija.

      Kabinete dvelkė ledu, nors diena buvo saulėta. Lukas Fonseka tylėdamas stebeilijo į Sereną. Jai suspaudė skrandį. Jis neištars daugiau nė žodžio, viską jau pasakė. Tik žiūrės, kaip ji kankinasi. Parodys, kaip stipriai jos nekenčia, – tarsi ji to nežinotų.

      Galiausiai Serena pripažino pralaimėjusi ir apsisukusi nužingsniavo prie durų. Viltis išblėso. Ji vos kilstelėjo smakrą ir žengė nebeatsigręždama, nes nenorėjo dar kartą išvysti tos akmeninės veido išraiškos. Tarsi ji būtų purvas ant šio vyro bato nosies.

      Pagaliau atidarė duris ir, užvėrusi jas už savęs, pamatė laukiančią Luko padėjėją. Ši, be abejo, žinojo vadovo planus dar prieš Serenai atvykstant. Be žodžių palydėjo žemyn.

      Pažeminimas pasiekė apogėjų.

      Po dešimties minučių Lukas kažkam piktai aiškino telefonu:

      – Paskambink, kai tik ji įlips į lėktuvą ir šis pakils.

      Pakalbėjęs apsisuko aukštoje kėdėje veidu į miestą. Kraujas vis dar kunkuliavo iš pykčio ir jaudulio. Kodėl pasidavė keistam troškimui vėl susitikti su ta moterimi akis į akį? Tai tik dar kartą parodė, kad ji traukia jį.

      Lukas sužinojo, kad Serena pakeliui į Rio, kai pranešė padėjėja. Jau buvo per vėlu ką nors keisti.

      Serena Depiero. Nuo vardo darėsi kartu burnoje. Bet vaizdas, lydintis šį vardą, toli gražu nekartus. Jis provokavo. Lukas prisiminė, kaip pirmą kartą pamatė ją Florencijos naktiniame klube.

      Lukas žinojo, kas ši mergina. Visi Florencijoje žinojo apie seseris Depiero – jos garsėjo aristokratišku grožiu, šviesiais plaukais ir žydromis akimis, gausiu šeimos turtu, kurio istorija siekė viduramžius. Serena buvo spaudos numylėtinė. Nors gyveno palaidai, žurnalistai liaupsino jos poelgius ir troško vis daugiau.

      Mergina nuolat garsėjo savo žygiais: triukšmingais savaitgaliais Romoje, po kurių viešbučiai būdavo nusiaubti, o darbuotojai įsiutę. Pašėlusiomis kelionėmis privačiu lėktuvu į Artimuosius Rytus pas tokį pat ištvirkusį šeichą, kuris organizuodavo vakarėlius draugams iš Europos. Vaizduotos įvairios jos girtumo ir paleistuvavimo stadijos tik dar labiau garsino šokiruojančią jos reputaciją.

      Pirmą kartą Lukas pamatė Sereną vidury šokių aikštelės, vilkinčią kažkuo, ką tik simboliškai pavadintum suknele. Auksinės medžiagos gabalėlis be petnešėlių, kurio kutai vos dengė įdegusių šlaunų viršų. Ilgi šviesūs plaukai, išsidraikę ant pečių ir nugaros, siūbavo ant gundančiai putlių krūtų. Bendraamžiai varžėsi dėl jos dėmesio ir nesėkmingai mėgdžiojo prabangų išskirtinumą.

      Iškėlusi rankas Serena siūbavo pagal pasaulinio garso didžėjaus leidžiamos muzikos ritmą ir buvo tarsi pačios jaunystės, žavesio ir grožio simbolis.

      Grožio, dėl kurio brandūs vyrai suklupdavo iš susižavėjimo. Serenos grožis viliojo į pražūtį.

      Lukas suspaudė lūpas. Jis įrodė niekuo nesiskiriantis nuo kitų mirtingų vyrų, kai pats pasidavė vilionėms. Prisiėmė atsakomybę už tai, kad buvo tame klube. Bet nuo tos akimirkos, kai Serena viliojančiai siūbuodama klubais atsistojo priešais, matė kaip pro miglą. O Lukas ne iš tų, kurie lengvai apsvaigdavo. Kad ir kokia pribloškianti būtų moteris. Luko gyvenimo pagrindas buvo susikaupimas ir tikslumas – jis turėjo dar daug pasiekti.

      Bet didžiulės ir ryškios žydros akys deginte degino, suvirpindamos kiekvieno nervo galūnę ir priversdamos pamiršti rūpesčius. Jos oda buvo nepriekaištinga, o šiek tiek ereliška nosis – aukštos kilmės įrodymas. Luką sužavėjo Serenos lūpos, tarytum idealiai išraižytos profesionalaus skulptoriaus – nei per storos, nei per plonos, tarsi subtili nuodėmingo ir vos tramdomo geidulingumo užuomina.

      – Ar nežinai, kad spoksoti nemandagu? – koketavo ji.

      Užuot tuojau pat apsisukęs ir išėjęs dėl jos reputacijos ir arogancijos, Lukas, įkaitusiam kraujui deginant kūną, švelniai sumurkė:

      – Turėčiau būti aklas, kad nesusižavėčiau. Gal norėtum išgerti?

      Ji krestelėjo galvą ir Lukui pasirodė, kad įžvelgė kažką pažeidžiamo ir pavargusio tose stulbinančiose žydrose akyse, bet tikriausiai tai tebuvo mirgančių šviesų apgaulė, nes ji gundančiai atsakė:

      – Mielai.

      Prisiminimų nuotrupos dingo Lukui iš pasąmonės. Jis siuto, kad net dabar, vos pagalvojus apie Sereną, kūnas sureaguodavo. Prabėgo septyneri metai, bet jį vis dar degino pyktis ir aistra kaip ir tą naktį. Žeidžiantis ir žeminantis derinys.

      Juk jis ką tik kuo aiškiausiai parodė Serenai Depiero, ką apie ją galvojo, ir atleido šią moterį iš darbo. Bet kodėl gi nejautė triumfo džiaugsmo? Kodėl kankino įkyri nuojauta, kad tai dar ne pabaiga, ir kodėl nenoromis žavėjosi, kad ji ne pabėgo, o išdidžiai pakėlusi smakrą išėjo?

      Antras skyrius

      Viešbutis buvo už kelių kvartalų nuo Kopakabanos paplūdimio. Sakyti, kad jis vidutinio lygio, būtų netikslu, bet bent buvo švarus ir, svarbiausia, pigus, nes Serena gyveno iš menkų praėjusių metų santaupų. Nusimetusi gerokai sulamdytus kelioninius drabužius ji mėgavosi šilta vandens srove mažyčiame duše.

      Pamėginus įsivaizduoti Luko reakciją, kai sužinos, kad ji neišskrido iš Rio, suspaudė skrandį, bet ji nustūmė mintis šalin. Serena stovėjo eilėje registruotis į lėktuvą, kai paskambino sesuo. Serena neišdrįso prisipažinti,