Fonsekos kerštas. Abby Green

>

      Pirmas skyrius

      Sėdėdama prabangiame laukiamajame Serena Depiero žiūrėjo į matinėmis chromo raidėmis ant sienos priešais išraitytą pavadinimą.

      Pramonės ir labdaros fondas „Roseka“

      Vėl sukilo baimė. Tik skrisdama į Rio de Žaneirą lėktuve perskaičiusi apie viršininko jai paskirtą labdaros projektą suprato, kad tai daug didesnės organizacijos dalis. Organizacijos, kurią įkūrė ir kuriai vadovavo Lukas Fonseka. Pavadinimas Roseka – aiškiai jo motinos ir tėvo pavardžių junginys. O Serenos einamos pareigos nesuteikė teisės reikalauti, kad tokia informacija jai būtų suteikta anksčiau.

      Dabar ji sėdėjo štai čia, šalia vadovo kabineto, ir laukė, kol ją pakvies vyras, turintis neabejotiną teisę jos nekęsti. Kodėl Lukas Fonseka neatleido jos prieš daug mėnesių, kai ji vos įsidarbino įmonėje? Juk jis turėjo tai žinoti? Serenai dingtelėjo klastinga mintis – gal Lukas suplanavo suteikti apgaulingą saugumą, o paskui įspūdingai sugniuždyti? Tai būtų neapsakomai žiauru, bet šis žmogus negalėjo jausti jai nieko daugiau, tik panieką. Serena jam skolinga.

      Jos karjera labdaros srityje netrukus baigsis nė neprasidėjusi. Panika sumišo su pasiryžimu. Juk praėjo nemažai laiko. Net jei tai sudėtingas Luko Fonsekos keršto planas, sukurtas vos sužinojus, kad ji įsidarbino jo vadovaujamoje įmonėje, Serena galėjo pamėginti jį įtikinti, kaip dėl visko gailisi.

      Serenai nespėjus apgalvoti savo veiksmų, pro dešinėje atsivėrusias duris išėjo elegantiška tamsiaplaukė pilku kostiumėliu.

      – Panele Depiero, ponas Fonseka nori jus matyti.

      Serena stipriai suspaudė rankinuką. Magėjo atkirsti: Bet aš nenoriu jo matyti! Tik negalėjo taip pasakyti. Negalėjo ir pabėgti. Savo daiktus paliko iš oro uosto atvežusiame automobilyje.

      Vangiai atsistojo ir vos išsilaikė ant kojų priblokšta ryškaus prisiminimo: Lukas Fonseka kruvinais marškiniais, pamušta akimi ir prakirsta lūpa. Tamsi barzdelė dengia sutinusius žandikaulius. Jis stovi už kalėjimo kameros grotų, atsirėmęs į sieną, susimąstęs ir grėsmingas. Staiga pakelia galvą ir įsmeigia į ją tamsiai mėlynas akis, veidą užlieja ledinė neapykanta.

      Jis išsitiesia, prislenka prie grotų ir pirštais jas suspaudžia taip stipriai, lyg tai būtų jos kaklas. Sukaustyta žvilgsnio Serena sustingsta tarsi negyva.

      – Būk prakeikta, Serena Depiero. Geriau nebūčiau tavęs sutikęs, – išspjauna jis.

      – Panele Depiero? Ponas Fonseka laukia.

      Griežta ir kapota kalba nutraukė Serenos prisiminimus ir ji prisivertė žengti į priekį, kol, aplenkusi nesišypsančią moterį, pateko į prabangų kabinetą.

      Už nugaros tyliai užsidarius durims širdis daužėsi kaip pašėlusi. Kelias sekundes Serena nieko nematė, tik milžinišką langą, pro kurį atsivėrė nuostabus miesto vaizdas.

      Tolumoje tyvuliavo tamsiai mėlyni Atlanto vandenys, o krante akį traukė du Rio de Žaneiro simboliai: Cukraus Galvos kalnas ir Kristaus Atpirkėjo statula ant Korkovado kalno viršūnės. Palei pakrantę driekėsi daugybė aukštų pastatų. Panorama atėmė žadą.

      Vaizdą užtemdė vyras, įsibrovęs į regėjimo lauką. Lukas Fonseka. Praeitis susiliejo su dabartimi ir Serena vėl atsidūrė tame naktiniame klube, kuriame jį sutiko.

      Tamsioje ir prabangioje klubo aplinkoje jis atrodė aukštas ir išdidus. Ir ramus. Pirmą kartą matė tokį ramų, bet valdingą žmogų. Jį supo minia. Vyrai žiūrėjo pavydžiai ir įtariai, o moterys – geidulingai.

      Luko drabužiai nebuvo kitokie nei aplinkinių – vilkėjo tamsų kostiumą ir marškinėlius atviru kaklu, bet jį išskyrė antgamtiška ramybė ir neįtikėtina charizmatiška trauka, kuri sužavėjo nespėjusią atsipeikėti Sereną.

      Ji sumirksėjo. Naktinio klubo prietema išsisklaidė. Nebegalėjo kvėpuoti. Kabinete pasidarė siaubingai tvanku. Lukas Fonseka pasikeitė.

      Po minutėlės Serena suprato, kad tai dėl ilgesnių, šiek tiek išsitaršiusių plaukų ir tamsios barzdos. Dar vyriškesnis. Šviesūs marškinėliai atviru kaklu sukišti į tamsias kelnes – atrodė nenusakomai mandagus ir civilizuotas verslininkas, bet nuo jo sklido toli gražu ne tokia teigiama energija.

      Lukas sukryžiavo rankas ant tvirtos krūtinės ir prabilo:

      – Kokį velnią čia veiki, Depiero?

      Serena žengė gilyn į erdvų kabinetą, nors mielai būtų pasukusi priešinga kryptimi. Kad ir kaip stengėsi, neatitraukė nuo jo akių.

      Galiausiai prisivertė prasižioti ir elgtis taip, tarsi susitikimas jos nė kiek nesukrėtė.

      – Pradedu dirbti pasaulio bendruomeninės labdaros lėšų surinkimo departamente.

      – Jau nebe. Tu to nedarysi, – šiurkščiai atkirto Fonseka.

      Serena paraudo.

      – Kad vadovaujate šiai įmonei, sužinojau tik atskridusi.

      Fonseka tyliai prunkštelėjo.

      – Nelabai įtikinama.

      – Tai tiesa, – sumurmėjo Serena. – Nė nenutuokiau, kad ši labdaros organizacija susijusi su Rosekos fondu. Patikėkite, jei būčiau žinojusi, tikrai nebūčiau sutikusi.

      Lukas Fonseka apėjo aplink stalą, Serena išpūtė akis. Nors buvo aukštas, jis judėjo grakščiai, neįtikėtina savitvarda tryško iš kiekvienos kūno poros. Tai žavėjo.

      Susierzinęs jis prisipažino:

      – Nežinojau, kad dirbi Atėnų biure. Nesirūpinu įmonės padaliniais užsienyje, tai daro pasamdyti profesionalai. Po šio įvykio tai pakeisiu. Jei būčiau sužinojęs, kad jie tave pasamdė, būtum seniai atleista. – Lukas perkreipė lūpas. – Bet pripažįstu, kad suintrigavai, todėl liepiau atvežti tave čia, nepalikau oro uoste, kol būtum įlaipinta į atgalinį lėktuvą.

      Taigi, Lukas nė nenutuokė, kad ji jam dirba. Serena sugniaužė kumščius prie šonų. Žeminanti arogancija dar smarkiau erzino.

      Jis dirstelėjo į didžiulį platininį laikrodį ant riešo.

      – Turime penkiolika minučių, kol išvažiuosi atgal į oro uostą.

      Tarsi nepageidaujamas siuntinys. Lukas Fonseka ją atleis.

      Įtampa net spengė, tačiau Lukas įrėmė klubą į stalo kampą, tarsi tai būtų įprastas pokalbis.

      – Taigi, Depiero, kokį velnią buvusi labiausiai ištvirkusi Europos grietinėlės atstovė veikia mažoje labdaros organizacijoje Atėnuose už minimalų atlyginimą?

      Vos prieš kelias valandas Serena džiūgavo dėl naujojo darbo. Tai buvo puiki galimybė įrodyti itin globėjiškai šeimynai, kad susitvarkys pati. Svaigo nuo minties apie nepriklausomybę. Bet šis vyras pasistengs, kad ji netektų visko, dėl ko tiek kovojo.

      Praeityje Serena garsėjo kaip nuolatinė Italijos vakarėlių dalyvė, apie nesibaigiančius jos akibrokštus žurnalistai rašė straipsnius, kuriuose viską išpūsdavo ir perdėdavo. Bet ji puikiai žinojo, kad po kiekviena antrašte buvo dalelė tiesos, todėl kaltė neapleido.

      – Klausykite, – ji susierzino išgirdusi nuo gniaužiamų emocijų ir praeities išgyvenimų prisiminimo virpantį balsą, – suprantu, kad manęs nekenčiate.

      Lukas Fonseka nusišypsojo, bet išraiška liko rūsti.

      – Nekenčiu? Tu sušvelnini, Depiero. Neapykanta toli gražu nenusako to, ką tau jaučiu.

      Dar vienas skausmingas prisiminimas: sumuštą ir surakintą Luką italų policija tempia į žmonių pilną furgoną, o jis burba Serenai: Pakišai mane, kale. Ją irgi netrukus įsodino į policijos automobilį, nors ir be antrankių.

      Policija visus nuvežė į nuovadą. Lukas mėgino išsilaisvinti iš tvirtų policininkų rankų ir užsidirbo smūgį į pilvą. Serena sustingo iš nuostabos.

      Prieš pradingdamas furgone jis sumurmėjo: Gelbėdama save ji įkišo narkotikus man.

      Serena pamėgino nuvyti nemalonius prisiminimus.

      – Pone Fonseka, ne aš įkišau tuos narkotikus jums į kišenę. Nenumanau, kas tai padarė,