Kas bus, tas bus. Joss Wood

Moteris atmetė geriau atrodančių ir apsirengusių vyriškių kvietimus šokti. Negi dabar leistųsi pakabinama tokio asilo.

      „Prievartautojai pasitelkia narkotikus.“ Ši mintis perskrodė smegenis regbio atakos greičiu.

      Ir kur, po velnių, tas jos draugas… vaikinas… ar kas jis ten jai toks? Vilis prikando lūpą ir nusikeikęs suko galvą, ką daryti. Jis buvo devyniasdešimt devyniais procentais įsitikinęs, kad į moters gėrimą kažko įbėrė. O jei taip, negalima jos palikti likimo valiai. Kas žino, kas gali nutikti?

      Bet… jeigu jis neteisus? Juk tai gali būti abipusis susitarimas, ir jis baisiai apsikvailins. Tik jei įtarimai teisingi, palikta viena pati nepažįstamoji sulauks kur kas liūdnesnio likimo.

      „Kas bus, tas bus“, – nusprendė Vilis. Prisiartinęs prie šokančios poros šūktelėjo pirmą į galvą dingtelėjusį vardą:

      – Flora?! Sveikutė! Nesitikėjau čia su tavimi susidurti!

      Antras skyrius

      Pasklidi atsiminimai ir pokalbio nuotrupos sukosi galvoje, kol Lu stengėsi praplėšti akis. Galiausiai liko užsimerkusi ir leido sau atsipalaiduoti. Prisiminė draugišką ginčą su Maku apie savo naują šukuoseną. Lu manė, kad šukuosena jai netiko, o išpešioti antakiai virto per plona linija. Makas suprunkštė, kad jos stiliaus pojūtis kaip ožkos, nes iš tikrųjų atrodė stulbinamai. Pasiraususi atmintyje vėl išvydo, kaip Makas atvažiavo pas ją į namus, nešinas siaurais džinsais, per brangiais bateliais ir blizgančia palaidine. Berniukų nebuvo jau dvi savaites, o jį išvargino draugės melancholija, tad nutarė nusivesti ją į klubą.

      Kada tai buvo?.. Šiandien? Vakar?

      Taip, vakar vakare ji buvo klube, matė plačią Mako nugarą tolstant šokių aikštelėje dar vienam šokiui, o pati laukė jo prie baro.

      Paskui… tuštuma.

      Lu stengėsi praplėšti trūkčiojančias ir perštinčias akis. Atsimerkusi pamatė žavingą veidą greta ant pagalvės. Akys slinko ilgu kūnu, raumeningu petimi žemyn iki įdegusios plačios rankos, ramiai besiilsinčios ant gerokai baltesnės jos šlaunies. Tvirta vyro ranka ir toks švelnus prisilietimas… „Kaip gera“, – pagalvojo ji ir vėl užmerkė akis.

      Puiku, sapnas toks palaimingas – kam prabusti.

      Lu nesusivokė, kiek laiko praėjo, kol vėl pakirdo. Tik šį kartą nejuto klampaus it cukraus vatos debesys sunkumo galvoje. Taigi sumojo, kad ir vyras neturėtų gulėti greta.

      Lu pramerkė vieną akį. Dieve šventas! Vyras tebebuvo. Lovoje.

      Su ja?

      Ir ne bet koks vyras. Aukštas, tamsiaplaukis ir seksualus, jaudrinantis visas kūno kerteles. Platūs pečiai – varnelė. Raumeningos rankos ir krūtinė – varnelė, varnelė. Ilgos tvirtos kojos ir siauri klubai. Itin vyriškas veidas, valingas smakras ir sumušta nosis, dėl kurios neatrodo saldus gražuoliukas.

      Varnelė, varnelė, varnelė, varnelė, varnelė…

      Jei atsimerktų, akys būtų tamsiai mėlynos ar žalios? Pasirodo, nei tokios, nei tokios. Bet gintarinės… sodraus labai brangaus chereso atspalvio… aprėmintos tankiomis tamsiomis blakstienomis. Jos suplazdėjo kartą, du, paskui nepažįstamasis nusižiovavo, ir ji išvydo puikius dantis ir… gomurį.

      Gomurį? Rimtai?

      – Na ir mėšlas! – iššokęs iš lovos šūktelėjo jis.

      Tada ištiesęs rankas į Lu, kuri staigiai atsisėdo lovoje ir apsikabino kelius, pridūrė:

      – Nesijaudink!

      Keista, Lu nė kiek nepanikavo, bet nepažįstamasis ne juokais įsibaimino.

      – Kaip jautiesi? – paklausė jis. – Ar tau viskas gerai?

      „Ar gerai?“ – mintyse pasvarstė Lu. Ji matė atsidūrusi keistame, nors ir prabangiame viešbučio numeryje su vyru, nuo kurio artumo kaito kraujas, ir supratimo neturėjo, kas jis ir kaip ji pati čia atsirado.

      Tebuvo vienintelis logiškas paaiškinimas, kodėl ji atsibudo nepažįstamojo lovoje. Ką ji susivertė į gerklę – ir kiek? Kad nepajėgė prisiminti, ar mylėjosi su šiuo patraukliu vyriškiu. Turėjo suvartoti nežmonišką kiekį alkoholio, nes niekada nesiveldavo į atsitiktinius santykius.

      „Dieve, – maldavo mintyse, – kad tik jis nebūtų užmiršęs užsimauti prezervatyvo.“

      Taip, tebuvo vienintelis būdas išsipainioti iš viso šito. „Ramiai. Neprarask savitvardos. Netrizniok“, – paliepė sau. Išauginusi du berniukus, Lu meistriškai nutaisydavo laimingą veidą ir išsisukdavo iš bet kokios keblios ar jaudinančios padėties.

      Tad ir dabar pražydo apsimestine šypsena ir drąsiai pažvelgė į žėrinčias akis.

      – Ką gi, buvo smagu. Ačiū. Tuoj apsirengsiu ir išsinešdinsiu.

      Išspaudusi šiuos žodžius Lu prarado žadą, kai nepažįstamasis nuleido rankas ant klubų, aptemptų juodomis ankštomis trumpikėmis. Aukštesnis nei metro aštuoniasdešimties, tik su tamsiai mėlynais marškinėliais ir trumpikėmis jis tryško fizine jėga. Kažin kodėl jis atrodo toks artimas?

      Nepažįstamasis kilstelėjo vešlius antakius ir susiraukė.

      – Smagu?

      O, gerasis Dieve! Nejaugi jam nepatiko? Ar ji visiškai prarado formą? Lu pajuto, kaip rausta sprandas ir skruostai.

      – Atsiprašau, nesu patyrusi… – ji mostelėjo ranka į suglamžytą paklodę, – …tuose reikaluose. Leisk išeiti ir apsimeskime, kad nieko neįvyko.

      Vyro akys linksmai sužibo, suvirpėjo lūpų kampučiai. Lu dar smarkiau iškaito.

      – O kas, tavo manymu, nutiko naktį?