Kas bus, tas bus. Joss Wood

susirasti darbą.

      Denas papurtė galvą.

      – Kažin, ar to reikia? Juk užtenka pinigų, gaunamų iš draudimo. Jei ji nenori, gali nedirbti.

      Taip, žinoma, gali… Jei tik nesumanys švaistyti pinigų niekams. Bet juk visada pasijusdavo nepatogiai, jei tekdavo panaudoti tėvų pinigus kitkam nei maistui, pastogei ir transportui.

      Neitas dėbtelėjo į brolį kaip į kokį puskvaišį.

      – Ne dėl pinigų, gražuolėli. Dėl būtinybės turėti užsiėmimą.

      – Ką gi. Gerai pastebėta.

      Lu lenkė pirštus vardydama reikalavimus:

      – Taigi judu galvojate, jeigu susirasiu darbą, lankysiuosi klubuose, dažysiuosi, išmoksiu plaukioti banglente ir…

      – Šokinėti parašiutu, – įsiterpė Neitas.

      – Pasvajokit! – atkirto Lu ir sužaibavusi akimis tęsė: – Lankysiu keramikos ir šokių pamokas, tai nepasiduosiu liūdesiui?

      Dvi šviesios galvos sutartinai sukinksėjo.

      Lu įbedė žvilgsnį į dvynių automobilį. Regis, berniukų tiesa. Nukreipusi dėmesį į kitus dalykus, galbūt išties liautųsi dėl jų sukti galvą. Nebloga mintis.

      Lu iš lėto linktelėjo.

      – Pagalvosiu.

      – Pažadėk, kad taip ir padarysi, – pareikalavo Neitas.

      – Pažadu apie tai pagalvoti.

      – Jeigu padarysi, po trijų mėnesių tave aplankysime, – gudriai pareiškė Neitas.

      – Šantažuojate mane grįžimu namo? – Lu prarado žadą. – Maži snargliai!

      Neitas tik šyptelėjo ir dirstelėjo į savo laikrodį.

      – Mums jau metas, Lu.

      Ji to neištvers. Tikrai ne. Lu sunkiai rinko žodžius, o kai prabilo, jie strigo burnoje nuo emocijų pertekliaus.

      – Nuvažiavę paskambinkite. Atsargiai vairuokite.

      Prieš pakštelėdamas į žandą Neitas prisitraukė Lu, apkabino ir lengvai kilstelėjo.

      – Myliu tave, sese.

      Kai Neitas paleido Lu, ją pačiupo į glėbį Danielius.

      – Rūpinkis savimi. Pramogauk. Prašau, prašau linksmintis, – pareikalavo. Tada paleidęs seserį įsitaisė automobilio keleivio vietoje ir pridūrė: – Nuvažiavę paskambinsime.

      Lu linktelėjo, palietė per automobilio langą iškištą Danieliaus ranką ir pasiuntė Neitui bučkį.

      Jos berniukai… iškeliauja pradėti naujo gyvenimo.

      Žiūrėdama, kaip mašina išsuka į kelią, Lu vėl klestelėjo ant laiptelių, paslėpė veidus delnuose ir regėjo du savo paukštelius, išskrendančius iš didžiulio visiškai ištuštėjusio lizdo.

      Berniukams pavyks, tikino save. O jai… Nebuvo tuo tikra.

***

      Po dviejų savaičių, triukšmingą penktadienio vakarą, klubo „Pirmyn!“ VIP zonoje Vilis Skotas, alkūnėmis parimęs ant turėklų, stebėjo apačioje šurmuliuojančią minią. Buvo arti pusiaunakčio ir jis jau gerą pusvalandį ruošėsi dingti iš klubo. Paėjėtų kvartalą iki prašmatnaus viešbučio, kuriame prieš dvi dienas užsisakė numerį, ir po penkiolikos minučių jau smigtų milžiniškoje dvigulėje lovoje.

      Tai žadėjo rojaus malonumus.

      Kažkas pasirėmė ant turėklų greta jo, ir Vilis pamatė sugurintą geriausio savo draugo Kelbio, „Ryklių“ regbio komandos prezidento, veidą. Pagalvojus, kad ateinančius tris mėnesius šis vyrukas bus ir jo bosas, suspaudė paširdžius.

      – Kaip Karteris? – pasidomėjo Vilis.

      Legendinis griežtas vyriausiasis žvaigždžių treneris prieš mėnesį patyrė infarktą ir prieš prasidedant naujam regbio sezonui komanda liko be kapitono.

      – Vis dar ligoninėje. Atlieka tyrimus. Kalba apie šuntavimą, – atsakė Kelbis. – Jis prašė perduoti, kad nieko nesugadintum.

      Tik Kelbiui, o ne kam nors kitam, Vilis galėjo sakyti, ką galvoja.

      – Didelė tikimybė, kad sugadinsiu, – pasikasęs pakaušį prisipažino. – Tikrai nežinau, ar tinkamai elgiuosi, Kelbi. Juk laikinai pavaduosiu ne kokios mažos vietinės komandos, bet vienos kiečiausių pasaulio regbio ekipų vyriausiąjį trenerį.

      – Taip, – nerūpestingai patvirtino Kelbis. – Na ir kas?

      – Man tik trisdešimt ketveri, aš per jaunas tapti treneriu ir išvis neturiu patirties! Ką tik pasibaigus sezonui pasitraukiau iš profesionalaus sporto, tad nenoriu susimauti! – atkirto Vilis ir susikišo pirštus į tamsiai rudus plaukus.

      Pastatęs alaus butelį ant aukšto stalelio Kelbis metė skvarbų žvilgsnį į draugą.

      – Keista matyti tave tokį sutrikusį. Juk esi ramiausias ir labiausiai pasitikintis savimi iš visų mano sutiktų žmonių.

      – Šią akimirką ne itin savim pasitikiu, – Vilis buvo atviras.

      – Kiekvienoje komandoje, kurioje tik žaidei, buvai neformalus treneris, – plačiai šypsodamasis pareiškė Kelbis. – Prisimenu tavo pirmą treniruotę, kai buvai aštuoniolikos. Taip beatodairiškai pasitikėjai savimi, kad pareiškei kažkokiam žaidėjui (nepamenu, kam konkrečiai), kad jis per anksti pasitraukia iš kovos dėl sviedinio.

      Vilis sumišęs panarino galvą. Anuomet jis apšaukė Anglijos komandos kapitoną ir davė tokią valią liežuviui bendraudamas su vyresniais žaidėjais, kad jam greitai liepė nešokti ant ragų ir užčiaupti srėbtuvę. Kelbis teisus. Net karjeros pradžioje Vilis mėgdavo patarinėti kitiems.

      Žaisti regbį jam buvo tas pats, kas kvėpuoti… bet treniruoti? Juk jis ne technikos specialistas, o žaidėjas. Kelbis vis aiškina, kad tam skirti trenerio padėjėjai, kurie palaiko komandą rūpindamiesi techniniais dalykais. O jo reikalas treniruoti, motyvuoti, strateguoti, įkvėpti ir vadovauti. Siekti rezultatų ir laimėti.

      Bet be spaudimo.

      „Tai nauja patirtis, – mintijo Vilis. – Nauja kova. Dar vienas iššūkis. Laikinas posūkis, kol apsispręsiu, ką toliau veikti gyvenime.“

      Kelbis susimąstė.

      – Žinok, šį darbą pasiūliau nelabai tikėdamas, kad sutiksi. Juk turėjai ir kitų pasiūlymų, pavyzdžiui, tapti komentatoriumi, taip pat suvokiu, kad dėl verslo reikalų esi suinteresuotas likti Naujojoje Zelandijoje. Tai kodėl vis dėlto priėmei pasiūlymą padirbėti kitame pasaulio krašte, Vili?

      Vilis trūktelėjo pečiais ir pažvelgė žemyn į žmonių knibždėlyną. Ten vėl pastebėjo ją: aukštą, liekną, vilkinčią aptemptus džinsus ir žėrinčią smaragdo žalumo palaidinę. Smulkų veidelį rėmino saulės nugairinti rusvi plaukai ir jis staiga užsigeidė pamatyti, kokios spalvos išties yra tos spindinčios akys. Mėlynos? Pilkos? Ji šnekėjosi su vaikinu, su kuriuo šoko beveik visą vakarą. Vilis nesuprato, koks ryšys juodu sieja. Jie lietė vienas kitą, bet nė sykio nepasibučiavo, be to, dažnai ją palikęs jis vedė šokti kitas moteris.

      Net per atstumą buvo matyti, kad vaikinas žavus ir tuo naudojasi, bet moteriai tas nerūpėjo. Ji įsitaisė ant baro kėdės, mandagiai atsakiusi ją bandžiusiems šokdinti vyrukams, ir stebėjo minią.

      – Vili?

      Kelbis tebelaukė atsakymo, bet Vilis susigrūdo rankas į džinsų kišenes ir nesumąstė, ką atsakyti.

      – Norėjau trumpam išvykti iš Naujosios Zelandijos… pasprukti nuo nuolatinių spėlionių ir