Hercogo nuotaka. Carole Mortimer

galėjo būti tokia nevikri, tokia neelegantiška ir visai negrakšti, baisėjosi Džeinė, kai virpėdama prisėdo ant ledi Salbi lovos su keturiais stulpais, padėjusi skraistę ir skėtį ant lovatiesės abiem rankomis palietė įkaitusius, nuraudusius skruostus. Hercogas, kaip buvo akivaizdu iš to paskutinio paniekinamo į ją nukreipto žvilgsnio, galvojo tą patį.

      Ak, kaip baisu. Nenusakomai siaubinga. Ji tenorėjo susiriesti į liūdesio kamuoliuką ant palangės savo kambaryje ir išlįsti tik tada, kai toji graži juoda karieta su hercogo herbu ant durelių, vežina garbinguoju svečiu, nulinguos keliuku tolyn ir išriedės į Londoną, iš kur ir atvyko.

      – Ką tu čia darai, Džeine? – Ledi Salbi apstulbusi sustojo savo miegamojo tarpduryje, ir kaltės apimta Džeinė pakilo nuo šilkinės lovatiesės.

      Moteriškė vertinamai nužvelgė kambarį, ir jos kaktoje susimetė raukšlės, kai pastebėjo ant komodos papuošalų dėžutę. Prieš tai Džeinė ketino įdėti ją į vis dar ištrauktą viršutinį stalčių, bet susijaudinusi atvykus hercogui visai apie tai pamiršo.

      – Ar šniukštinėjai po mano daiktus? – šaižiai paklausė ledi Salbi ir mikliai perėjusi kambarį pakėlė papuošalų dėžutės dangtelį, kad patikrintų jos turinį.

      – Ne, tikrai ne. – Džeinė negalėjo patikėti, kad ją tuo apkaltino.

      – Ar tikrai? – nudelbė ją ledi Salbi.

      – Be abejo. – Džeinė linktelėjo, apstulbinta globėjos įtarimų. – Tikriausiai Klara neįdėjo dėžutės į stalčių.

      Ledi Salbi dar kartą įdėmiai ją nudelbė, įdėjo dėžutę į stalčių ir staigiai jį uždarė.

      – Mergaite, kur mano skraistė? Be to, neatnešei Olivijai skėčio, – kaltinamai pridūrė ji.

      – Kurio man reikės, jei lydėsiu ledi Tilton ir Simoną Tiltoną į rožyną. – Stovėdama tarpduryje išdidžiai šypsojosi Olivija.

      Džeinė iki tos akimirkos nė nepastebėjo merginos ir vengdama pergalingo Olivijos žvilgsnio skubriai atidavė jai skėtį, vis dar galvodama apie nemalonų ledi Salbi kaltinimą dėl papuošalų dėžutės.

      Kodėl ledi Salbi įtaria ją taip pasielgus? Kiek Džeinė žinojo, toje dėžutėje tik keli Salbių šeimai priklausantys brangesni papuošalai ir asmeniniai dokumentai, kurie nė kiek nedomino Džeinės.

      – Labai apmaudu, kad lordas Sent Kleras vis dėlto neatvyko kartu su jo malonybe, – išsiblaškiusi sumurmėjo ledi Salbi, kai Olivija išėjo pasivaikščioti sode. – Juolab kad dėl to teks pakeisti vakarienės planus. Vis dėlto gripas yra gripas. Be to, regis, hercogą patį labai sužavėjo Olivija, – su pasimėgavimu pridūrė ji. – Tokia partija tikrai būtų palanki!

      Džeinė buvo tikra, kad į šiuos žodžius jai nereikia atsakyti, kad ledi Salbi viso labo garsiai kalba, mintyse skaičiuodama turtus ir regzdama planus.

      Tačiau Džeinės tyla nereiškė, kad ji neturi nuomonės apie išgalvotą Olivijos ir Stauerbridžo hercogo porą. Jos manymu, absurdiška net manyti, kad toks pasipūtęs ir arogantiškas vyras kaip hercogas jaustų trauką ar juolab susigundytų vesti gražią, bet savanaudišką Oliviją.

      – Kodėl čia stoviniuoji, Džeine? – dygiai paklausė ledi Salbi, regis, pagaliau vėl ją pastebėjusi. – Ar nematai, kad mano nervai įsitempę? Mane tikriausiai vėl suims tas galvos skausmas ir šį vakarą nepajėgsiu užimti svečių!

      – Ar man pakviesti Klarą? – atsainiai pasiteiravo Džeinė, žinodama, kad ledi Salbi tarnaitė, vidutinio amžiaus moteris, atlydėjusi Gvendoliną Simons iš tėvo namų Didžiajame Jarmute, kai ji prieš dvidešimt penkerius metus ištekėjo už sero Barnabio, vienintelė geba susitvarkyti su ledi Salbi, kai šią suima tas galvos skausmas.

      Taip jau yra, kad galvos skausmas ją suima dažnai, bet jį įprastai numalšina viena kita taurė geriausio sero Barnabio brendžio. Vartojamo, be abejonės, tik medicininiais tikslais, pašaipiai nusivaipiusi pripažino Džeinė.

      – Nesuprantu, dėl ko čia vaipaisi, Džeine. – Ledi Salbi klestelėjo ant gulto ir dramatiškai pakėlė ranką prie kaktos, dengdamasi nuo pro langą sklindančios saulės šviesos. – Bus geriau, jei grįši į savo kambarį ir persirengsi prieš vakarienę. Juk žinai, kad nepakenčiu vėlavimo, Džeine.

      Ledi Salbi paliepimas persirengti prieš vakarienę privertė Džeinę susiraukti.

      – Bet prieš tai sakėte, kad šį vakarą turiu vakarieniauti apačioje…

      – Ar visai manęs nesiklausei, mergaite? – Ledi balsas vėl tapo šaižus ir ji nudelbė Džeinę, o nepasitenkinimas visiškai paslėpė išblukusį moters grožį. – Hercogas atvyko vienas, be brolio, todėl man teliko trylika svečių, kuriuos turiu susodinti prie vakarienės stalo. Apie tai negaliu net pagalvoti. – Ji sudrebėjo. – Todėl turėsi prie mūsų prisidėti. Dėl to vyrų ir damų skaičius nebebus vienodas. Tai, be abejonės, nepriimtina, bet teks tuo pasitenkinti, kol rytoj atvažiuos kiti svečiai.

      Iki galo suvokus ledi Salbi žodžius Džeinės veidas išblyško.

      – Ponia, norite pasakyti, kad susirgus lordui Sent Klerui pageidaujate, jog šį vakarą tuščią vietą prie stalo užimčiau aš?

      – Taip, taip, be abejo, noriu tai pasakyti. – Ledi Selbi susiraukusi ją nudelbė. – Kas gi tau pasidarė, mergaite?

      Džeinė sunkiai nugurkė seiles vien pagalvojusi apie tai, kad teks sėdėti prie to paties stalo kaip ir grėsmingasis Stauerbridžo hercogas, nes buvo tikra, jog po ankstesnio nemalonaus susitikimo ant laiptų jis tikriausiai karštai trokšta daugiau niekada jos neišvysti!

      Kaip ledi Salbi jau pastebėjo, tai tikrai nepriimtina.

      – Bet aš neturiu tinkamos suknelės…

      – Nesąmonė, mergaite. – Nesibaigiantis pasipriešinimas naujam jos sumanymui ledi Salbi supykdė, ir putlius pudruotus jos skruostus užliejo raudonis. – O kaip ta geltona mano suknelė, kurią tau pritaikė Klara? Esu tikra, kad ji puikiai tiks, – įsakmiai pareiškė ledi Salbi.

      Džeinei apsunko širdis pagalvojus apie tą ryškiai geltoną suknelę, kuri ledi Gvendolinai netiko, todėl buvo pritaikyta Džeinei.

      – Man tikrai bus nesmagu tarp jūsų kilmingų svečių…

      – Man tavo savijauta nerūpi! – Ledi Salbi susijaudino, jos veidas dar labiau įraudo. – Darysi, kaip liepiu, Džeine, ir kartu su mumis vakarieniausi. Ar supratai?

      – Taip, ledi Salbi. – Džeinę supykino.

      – Gerai. O dabar pakviesk man Klarą. – Ledi Salbi vėl atsigulė ant pagalvėlių ir užsimerkė. – Ir pasakyk, kad man reikia jos vaistų, – silpnai pridūrė ji, kai Džeinė klusniai nuėjo prie durų.

      Džeinė tik atsidūrusi koridoriuje atsidavė nevilčiai, kuri apėmė vien pagalvojus, kad teks eiti vakarienės vilkint tą pasibaisėtiną geltoną suknelę. Kad arogantiškas ir visa niekinantis, bet pritrenkiamai gražus Stauerbridžo hercogas išvys ją su tuo tulžies spalvos apdaru.

      2

      – Ar tai koks naujas vakarėlių žaidimas? O gal tiesiog svarstote, kuo mane pradžiuginti šį vakarą? – pašaipiai ištarė Vanagas, kreipdamasis į moterį, stovinčią – besislepiančią? – už vazoninio augalo greta jo. – Galbūt ketinate per vakarienę aplieti mane vynu? O gal jums labiau patiktų nusitaikyti į mane karšta arbata vėliau? Taip, esu tikras, kad karšta arbata būtų kur kas nemalonesnė už paprastą vyno taurę. Žinote, už to vazoninio augalo tikrai nepasislėpsite, – pridūrė Vanagas, kai jo auka neatsakė nė į vieną pašaipų dūrį.

      Jo nuotaika nebuvo