Hercogo nuotaka. Carole Mortimer

plačių laiptų, girdėdama apačioje duslius balsus serui Barnabiui kalbinant svečią.

      Ledi Salbi jau išreiškė viltį, kad Olivija patiksianti jauniausiajam hercogo broliui lordui Sebastianui Sent Klerui, bet kadangi jaunasis lordas neatvyko, ledi Salbi neabejotinai bus apimta nekokios nuotaikos, dėl kurios tarnai dažniausiai pirmai progai pasitaikius bėga slėptis į saugią virtuvę namų apačioje. Džeinė žinojo, kad jai tai bus leista tik po to, kai padės Olivijai persirengti prieš vakarienę ir sušukuos jai plaukus.

      Šeimai būnant namie, vakarais Džeinei dažniausiai leidžiama valgyti kartu, bet ledi Salbi dar šį rytą pranešė, kad atvykus svečiams jai teks valgyti su tarnais.

      O tai visai nesunku, ypač turint omenyje, kiek mažai Džeinės spintoje suknelių. Nė viena netiko vakarienei su hercogu, apmaudžiai pripažino ji paskubomis leisdamasi laiptais. Ir jeigu pavyktų skraistę ir skėtį atnešti, kol šeimininkų dėmesį dar prikaustęs hercogas, ji galbūt išvengtų priekaištų, kurių šiaip iš ledi Salbi sulauktų už vėlavimą.

      Vėliau Džeinė niekaip nesugebėjo paaiškinti, kaip tai nutiko. Kodėl nutiko. Ji tik suprato, kad laiptai išslydo iš po bateliais apautų pėdų ir ji, užuot bėgusi laiptais žemyn, pasijuto krintanti apačion.

      Tiksliau, būtų nukritusi, jei jos nebūtų suturėjusios dvi ištiestos stiprios rankos.

      Taigi ji atsitrenkė į tvirtą nejudantį daiktą. Vyro krūtinę, kaipmat suvokė Džeinė, supratusi, kad nosimi įsikniaubė į švelnias nepriekaištingai surišto baltutėlio kaklaryšio klostes, ir jos pojūčius vienu metu užpuolė kvepalų ir švarios vyro odos kvapai, sumišę su silpnu cigaro dūmų aromatu.

      Tai Stauerbridžo hercogo švari vyriška krūtinė. Ir tvarkingai sumegztas Stauerbridžo hercogo kaklaryšis, po kelių sekundžių suvokė Džeinė, kai stengdamasi atsitiesti nukreipė žvilgsnį į aristokratiškai rūstų veidą ir išvydo, kad jo akys – tos akys, kurių spalvos ji neįžvelgė žiūrėdama pro ledi Salbi miegamojo langą, – buvo keisčiausios ir ryškiausios aukso spalvos. Ne rudos, ne riešutinės, bet gryno aukso spalvos, įrėmintos tamsrudžių žiedų, kurie suteikė hercogui panašumo į stambų plėšrųjį paukštį. Kerinčio panašumo į stambų pavojingą plėšrųjį paukštį…

      Šitaip netikėtai užpultas Vanagas sučiaupė lūpas. Dvi dienas praleidęs karietoje, kuri, deja, nebuvo ypač patogi, mėtė ir supo nelygiuose keliuose, jis tenorėjo būti palydėtas į savo kambarį ir išsimaudyti karštoje vonioje prieš vėl nusileidžiant apačion, kad prieš vakarienę jį supažindintų su kitais svečiais.

      Užeigos, kuriose jis valgė pakeliui, ir nakvynės namai, kuriuose neišvengiamai teko apsistoti praėjusią naktį, toli gražu neatitiko jo reikalavimų. O dar prieš kelias minutes šeimininkė, iki tol jam nepažįstama moteris, pasirodė tokia neišauklėta, kad išlipus iš karietos beveik jį užsipuolė.

      Dvi dienas prieš išvykdamas iš Londono jis daug ir ilgai galvojo, ar tinka važiuoti į Markhamo dvarą. Tos pačios abejonės lankė ir nesibaigiančios kelionės valandomis, o pastarasis nutikimas, kai jam į glėbį įpuolė viena Salbių tarnaičių, tik patvirtino jį ne veltui nuogąstavus.

      – Labai atsiprašau, jūsų malonybe. – Tarnaitės balsas buvo alsus, veido išraiška išdavė sutrikimą, kai ji atsargiai pažvelgė į vestibiulį, kur buvo matyti ir girdėti seras Barnabis su ledi Salbi, šnekinantys lordą ir ledi Tiltonus. Ši pora su sūnumi Simonu atvyko kaip tik tuo metu, kai Vanagą į kambarį vedė liokajus, po šio netikėto nutikimo mandagiai atsitraukęs.

      Vanagas prisimerkė ir sučiaupė lūpas, kai vėl į jį nukrypusiame tarnaitės žalių akių žvilgsnyje pastebėjo baimę. Jis, be abejo, nepratęs, kad kas nors jį šitaip užpultų, ypač tarnaitė, bet dabar suvokė, jog mergina tikriausiai kluptelėjo, o jis lipdamas laiptais viso labo sutrukdė jai nusiridenti į vestibiulį. Jai tikrai nebūtina šitaip jo bijoti.

      Tačiau žvilgsnis į serą Barnabį ir ledi Salbi, regis, rodė, kad mergina baiminasi ne jo nepasitenkinimo.

      Tai suvokęs Vanagas dar tvirčiau suspaudė lūpas. Tuos kelis kartus, kai teko drauge pietauti, seras Barnabis jam pasirodė malonus, netgi linksmas žmogus, todėl belieka spėti, kad tarnaitė už netinkamą poelgį baiminasi ledi Salbi bausmės.

      – Labai atsiprašau, jūsų malonybe. – Mergina pasilenkė paimti nuo laiptų daikto, kurį tikriausiai pametė jiedviem susidūrus. – Aš… Ak, labai atsiprašau, jūsų malonybe! – Mergina iš apmaudo aiktelėjo, nes skėčiu, kurį ką tik pakėlė nuo laiptų, bedė jam į pilvą.

      Vanagas po antro netikėto antpuolio staigiai įkvėpė ir nustebęs susimąstė, ar kelios pastarosios minutės – ženklas to, kas laukia per savaitės trukmės viešnagę šitame, kaip jis suprato važiuodamas, plyname, nuobodžiame pelkyne, neturinčiame jokių privalumų.

      Net laiškų čia neatneša. Akivaizdu, kad jo žinutė, aiškinanti, jog Sebastianas negalės atvykti, taip ir nebuvo pristatyta, taigi Vanagui teko žodžiu perduoti šeimininkams brolio atsiprašymą.

      Turint omenyje nemandagų ledi Salbi elgesį jam atvykus ir tai, kad pristatyta Olivija Salbi pasirodė besanti būtent tokia paika panelytė, kokios Vanagą erzina, jis nesusilaikęs susiraukė ir ėmė svarstyti, jog galbūt Sebastianas apie Salbių šeimą žinojo daugiau nei jis.

      Pastebėjusi akivaizdžius hercogo nepasitenkinimo ženklus Džeinė sau sudejavo – buvo tikra, kad toks kilmingas žmogus nepratęs būti šitaip užpultas.

      Ji ne tik vos nenuvertė jo nuo laiptų, bet ir bedė skėčiu į tą plokščią vyrišką pilvą.

      Laimė, nei ledi Salbi, nei Olivija nieko nepastebėjo, nes vestibiulyje vis dar kalbėjosi su Tiltonais. Bet gali būti, kad netrukus viena jų arba abidvi pakels akis ir pastebės, kas dedasi ant laiptų.

      Nevilties apimta Džeinė maldaujamai pažvelgė į kantriai laukiantį liokajų, kuris nebyliai stebėjo nutikimą, tačiau jai teko paskubomis nusukti žvilgsnį, nes pasirodė, kad abejingoje Džono išraiškoje pastebėjo juoko ugnelę.

      – Gal teiktumėtės eiti čia, jūsų malonybe? Parodysiu jūsų kambarį. – Džonas pasitraukė į šalį, kad hercogas galėtų apeiti gėdos apimtą Džeinę ir kartu pakiltų plačiais laiptais.

      Džeinei šiek tiek atlėgo ir ji dėkinga šyptelėjo Džonui, kai hercogas ją apėjo, bet staiga vėl pasijuto veriama tų įžvalgių auksaspalvių akių, nes hercogas stabtelėjęs paskutinį kartą prisimerkęs niūriai ją nužvelgė.

      Jos šypsena išblėso ir ji prispaudė skėtį ir skraistę prie krūtinės, nes kelias jaudinančias akimirkas pasijuto užburta to skvarbaus žvilgsnio. Svečias nužvelgė ją nuo raudonų plaukų iki bateliais apautų pėdų, paskui dar kartą sučiaupė tas dailias plonas lūpas ir pasisukęs elegantiškai pakilo laiptais.

      Džeinė trūksmingai iškvėpė nesiliaudama jo stebėti. Jos krūtinė greitai kilnojosi, skruostai nemaloniai kaito, o pulsas ėmė sparčiai plakti žiūrint į plačius, tobulai pasiūto švarko aptemptus hercogo pečius, žavintis tamsiais banguotais madingai sušukuotais plaukais.

      – Dėl Dievo meilės, Džeine. Liepiau atnešti rausvomis, ne geltonomis rožėmis siuvinėtą skraistę. – Ledi Salbi, regis, pagaliau pastebėjo ją ant laiptų. – Tikrai! – Ji suokalbiškai atsisuko į Tiltonus. – Prisiekiu, ta mergina nesupranta nė paprasčiausių nurodymų.

      Džeinė apsisuko, kad vėl pakiltų laiptais, ir išvydusi paniekinamą Olivijos išraišką žinojo, kad ledi Salbi nurodymą suprato puikiai, tiesiog ši tyčia elgėsi nemaloniai. Tačiau prieštarauti ledi Salbi nėra prasmės. Ypač svečių akivaizdoje.

      Pasiekusi laiptų viršų Džeinė dar tirščiau nuraudo, nes išvydo, kad hercogas eidamas į savo kambarį vėl stabtelėjo – šįkart balkone, iš kurio atsivėrė vestibiulis. Jis šaltai, paniekinamai iššiepęs