Vintažo karalienė. Nicola Marsh

norėjo pasamdyti ją savaitei.

      – Kerę tai velnioniškai nudžiugintų, kur kas labiau nei espreso kavos aparatas arba nešiojamasis grotuvas – tik tokios dovanų idėjos atėjo man į galvą.

      Jis dar kartą nusišypsojo, ir šįkart jai širdį suvirpino nepageidaujamas jausmas.

      – Tai ką pasakysite?

      Lola ketino atsisakyti pasiūlymo, bet jo nuoširdumas paveikė ją. Iš to, kaip Čeisas apibūdino seserį, mintyse ji regėjo verslininkę, pasinėrusią į karjeros sūkurį ir neturinčią laiko įprastoms vestuvėms su visomis smulkmenomis.

      Jei tai vienintelė prabanga, kurios ji sulauks, – savaitei ištrūkti nuo perpildytos dienotvarkės ir pasilepinti nepamirštamu Rinkis retro mergvakariu, – argi Lola galėjo atsakyti?

      O dėl asmeninės rekomendacijos – kad ir kaip stengėsi, ji nepajėgė nekreipti dėmesio į paskolos dokumentus, kuriais nukrautas stalas parduotuvės gale. Smunkanti ekonomika, į viršų šaunančios palūkanų normos ir nuosaikiai pinigus leidžiantys klientai žlugdė jos verslą, negelbėjo nei madinga jo pakraipa, patrauklus tinklalapis ir kokybiškos prekės. Jei Rinkis retro negaus daugiau pajamų, Lolai teks uždaryti parduotuvę, o ji net negalėjo apie tai pagalvoti.

      Ji taip sunkiai ir ilgai dirbo, kad įgyvendintų savo svajonę. Tikrai neatsisakys jos dėl išdidumo.

      Nenorėdama pasiduoti pernelyg lengvai Lola įvardijo kainą, triskart didesnę už įprastą valandinį įkainį ir padaugintą iš septynių, tikėdamasi, kad jis derėsis.

      Jis nesiderėjo.

      – Galiu išrašyti čekį arba dabar pat pervesti pinigus į jūsų sąskaitą. – Jo lūpos išlinko. – Aišku, jei grąžinsite telefoną.

      Jo žvilgsnis nuslydo jos klubais ir Lola, stengdamasi nesusigūžti, įsikibo į prekystalį.

      Gal nuo paauglystės laikų ji ir numetė svorio, išmoko pabrėžti gerąsias savybes paslėpdama trūkumus, tačiau kai nužiūrinėdavo jos kūną – ir dar seksualus vyras – visada išlįsdavo senas menkavertiškumo jausmas.

      Ar jos klubai per platūs? Liemuo per storas? Užpakalis per didelis? Nors vintažiniai drabužiai, kuriuos ji pasirinko, gražiai išryškino jos apvalumus, nužvelgiant tokiam vaikinui jai norėdavosi slėptis po prekystaliu.

      Lola ir anksčiau sulaukdavo nemažai susižavėjusių vyrų žvilgsnių, tačiau baimindavosi, kur tai galėjo nuvesti, nors ir būdavo vietoje, kurioje jausdavosi geriausiai.

      – Juk paslėpėte jį tame sijone? Ar atlikote kokį įmantrų triuką ir pradanginote jį visam laikui?

      Ji įkišo ranką į gilią kišenę ir apgraibomis surado telefoną, nekantraudama kuo greičiau jį atiduoti ir išvengti įdėmaus mėlynų akių žvilgsnio, jau beveik išdeginusio skylę metaliniais siūlais pagražinto jos mėgstamiausio plataus taškuoto sijono nėriniuose.

      – Štai.

      Paduodant telefoną jų pirštai susilietė, ir jos ranka perbėgo į elektros iškrovą panašus virpulys, nublokšdamas ją ten, kur jau labai seniai nėra buvusi.

      Negerai.

      Vaikinai, su kuriais retkarčiais susitikinėdavo, taip skyrėsi nuo šio, kaip jos vintažinė suknelė nuo jo dizainerio kurto kostiumo. Menininkai, muzikantai, atsipalaidavę vyrukai, mėgstantys bohemišką gyvenimo būdą ir nutolę nuo šiuolaikinio gyvenimo įtampos.

      Lolą traukė tokie vaikinai. Ne karjeros siekiantys pasiturintys vyrai, kurie vien pasitelkę žavesį gali įkalbėti kitus padaryti bet ką.

      Ji žino, apie ką kalba. Sykį turėjo reikalų su vienu ir vis dar tikisi susigrąžinti tai, ką prarado.

      – Ačiū.

      Lyg trumpo jųdviejų pirštų susilietimo būtų negana, nuoširdi jo šypsena privertė jos kelius lengvai virpėti, tad nervingumą teko slėpti po įžūlumu.

      – Net nežinau jūsų vardo, – ištarė Lola žaisdama su plaukų segtukų krepšeliais, gulinčiais ant prekystalio, ir perdėliodama juos, kad sukurtų rūpestingai apgalvotą netvarką.

      – Čeisas Eteridžas.

      Jis ištiesė ranką, o ji nurijo seiles patyliukais keikdama savo kvailumą. Žinoma, jis norės būti mandagus ir paspausti jai ranką. Kitomis aplinkybėmis Lola būtų su tuo susitvarkiusi, bet tik ne iškart po keistos jos reakcijos. Bėda.

      – Lola Lombard.

      – Žavus vardas. – Jo žvilgsnis įsmigo jai į akis ir neatsitraukė. – Gražus.

      Kai ji nenoriai įdėjo savo ranką Čeisui į delną ir jo pirštai – tvirti, šilti ir palaikantys – apėmė jos plaštaką, akimirksnį Lola kone patikėjo, kad ji taip pat graži.

      Trečias skyrius

      Apimta nenugalimo noro išgerti raminančios ramunėlių arbatos Lola buvo ką tik įjungusi virdulį, kai po pietų pertraukos parlėkė Imodžena – išraudusiu veidu ji prispaudė prie krūtinės rankas.

      – Ar tik ne Čeisas Eteridžas ką tik išėjo?

      Ji ištiesė kaklą mėgindama paskutinį kartą jį išvysti, o Lola suraukė nosį džiaugdamasi jo išėjimu.

      – Ką jis čia veikė? Jis toks seksualus! Trečius metus iš eilės išrinktas geidžiamiausiu Melburno jaunikiu. Nėra ko stebėtis – mėlynos akys, įdegis kiaurus metus, nuostabi šypsena, plati krūtinė, simpatiškas užpakaliukas…

      – Liaukis.

      Jai mažiausiai reikėjo, kad bendradarbė išvardytų įspūdingus to vaikino bruožus. Deja, Lola ir pati pastebėjo visas smulkmenas, o jos nervai, nors jis ir išėjo iš pastato, dar nenurimo.

      Imodžena atsiduso, pliaukštelėjo delnais ir jos žalios akys sužibo.

      – Klok. Ką jis čia veikė?

      Akimirką Lola norėjo paerzinti geriausią draugę, bet Imė tikrai nepatikėtų, kad Čeisas buvo čia ne su reikalais. Tarsi toks vaikinas galėtų domėtis tokia mergina kaip ji dėl kitokių priežasčių.

      – Jis nori pasinaudoti mūsų paslaugomis.

      – Galiu padėti aptarnauti…

      – Jo sesuo išteka ir jis nori, kad Rinkis retro surengtų mergvakarį.

      – Šaunumėlis.

      Imodžena įsispraudė į mažytę virtuvėlę, pasičiupo mėgstamiausią puodelį su užrašu Aš pernelyg seksuali ir pastatė jį greta Lolos puodelio.

      – Kol tu žavėsi jaunąją ir jos drauges, aš užimsiu Čeisą. – Dėdama kavą be kofeino į puodelį Imodžena truputį pasikraipė. – Bus smagu.

      – Bus, – pritarė Lola slopindama šypseną. – Bet šis renginys kiek kitoks.

      – Kuo? – Kraipydama klubus Imodžena ėmė judinti pečius. – Ar Čeisas nori, kad likčiau nakvoti? Rimtai pasiruoščiau mergvakariui? Nes, juk žinai, taip ir pasielgčiau. Tokia jau aš mergiotė: visiškai atsidavusi darbui ir padarysiu bet ką, kad tik jis būtų baigtas…

      – Ne tu. Aš.

      Lolai dažnai tekdavo vidury sakinio nutraukti draugę, antraip paprasčiausias klausimas sulaukdavo penkias minutes trunkančio atsakymo.

      Šįkart ji mėgavosi sumišimu, privertusiu Imės kaktą susiraukti.

      – Tu?

      Virdulys išsijungė ir Lola į abu puodelius įpylė verdančio vandens.

      – Aš būsiu ta, kuri liks nakvoti.

      Imės žandikaulis atvipo, o burna virto tobulu žvilgančiu ryškiai raudonu apskritimu.

      Džiaugdamasi