Sugundyk mane. Caroline Cross

bylos baigtis bus savaitės įvykis. Velniai griebtų, ką jis nori apgauti? Tai bus metų įvykis.

      Jis lengvai pavijo Ženevjevą, sugriebė, prisitraukė arčiau savęs, tada atsitrenkė į terasos turėklus, kurie neatlaikė ir juodu krito į pusnį.

      Nesąmoningai, – velniai griebtų, juk norėjo ją suimti, o ne paguldyti į ligoninę, – Tegartas pasisuko taip, kad jiedviem teškiantis ant sniego pagrindinis smūgis tektų jam. Klubu atsitrenkęs į akmenį suvirpėjo iš skausmo. Išgirdo, kaip trakštelėjo plastmasė – tai buvo jo mobilusis telefonas. Ponios Boven pakaušiui atsitrenkus į jo raktikaulį Tegartą vėl pervėrė aštrus dieglys.

      Jis piktai nusikeikė – ta, kurią sučiupo, sunkiu batu sumanė spirti jam į blauzdikaulį, tuo pat metu aštriomis alkūnėmis stengdamasi atsistumti nuo pilvo.

      Jai tai pavyko. Tegartas stipriai sukando dantis, kojomis apglėbė moters kojas, o rankomis dar stipriau suspaudė glėbyje.

      – Liaukis!

      – Paleisk mane! – priešindamasi pareikalavo Ženevjeva. – Tuojau pat nulipk, arba… – Moteris žioptelėjo Tegartui stipriau suspaudus ties saulės rezginiu, ji sunkiai gaudė orą. – Pažadu… tu… tu… dar pasigailėsi…

      Ji jam grasina? Neįtikėtina! Ta moteris visai neteko sveiko proto. Jis dar labiau ją suspaudė.

      – Poniute, įsidėmėk – dabar vadovauju aš. Darysi tai, ką liepsiu. Supratai?

      Tegartas ją spustelėjo ragindamas atsakyti. Nesulaukęs nė žodžio suspaudė taip, kad Ženevjeva visai nebegalėjo kvėpuoti. Jis iš patirties žinojo: kuo pranašesnis bus ir kuo labiau ją palauš dabar, tuo mažiau turės nemalonumų vėliau, kai keliaus į Koloradą.

      – Supratai?

      Iš Ženevjevos lūpų pasigirdo inkštimas.

      – Taip, – atsiduso ji. – Taip!

      – Gerai. – Patenkintas atsakymu jis šiek tiek atlaisvino glėbį, be ceremonijų stumtelėjo ją ir pakilo nuo žemės.

      Tegartas valėsi nuo kelnių sniegą, viena akimi stebėdamas ant sniego tįsančią Ženevjevą. Ji buvo panaši į mažą bejėgę būtybę, beveik vaiką – ant kaktos užkritusi žvilgančių plaukų sruoga, akys užmerktos taip stipriai, kad juodos blakstienos siekė švelnius skruostus, lūpos drebėjo kaskart, kai traukė į plaučius gurkšnį oro.

      Vis dėlto neseniai įvykusios grumtynės, įspūdingi jos klubų linkiai ir švelnūs krūtinės iškilumai, išlikę jo atmintyje, – visa tai, be abejonės, liudijo, kad prieš jį – subrendusi moteris.

      Ir gana klastinga, – dar kartą sau priminė Tegartas. Blauzdikaulis po spyrio įkyriai tvinkčiojo.

      – Kelkis, – įsakė.

      Ji vėl trūksmingai įkvėpė, tada atmerkė akis. Tegartas matė, kad Ženevjeva kovoja su baime, ir nenoromis žavėjosi jos pastangomis išlaikyti bent išorinę ramybę.

      Moteris kiek pasikėlė ir atsirėmusi alkūne nepatikliai jį stebėjo.

      – Ko tau iš manęs reikia? – griežtai paklausė.

      – Dirbu Stylo saugumo biure. Džeimso Dunio tėvai pasamdė mus, kad tave surastume.

      – Surastumėte mane? – Moteris išplėtė akis, lyg tai, ką išgirdo, ją labai nustebino. – Kodėl jiems reikėjo…

      – Nesivargink. Žinau, kas esi, Ženevjeva, ir nepatikėsiu nė vienu tavo žodžiu, kad ir ką sakytum. Taigi kelkis.

      Ji nė nesukrutėjo. Pagaliau pasičiupinėjo pakaušį ir krūptelėjo.

      – Gerai. Tik… man šiek tiek svaigsta galva.

      Jis grėsmingai žengtelėjo prie jos.

      – Tuoj pat stokis.

      Moteris iš baimės suvirpėjo ir pakėlė ranką.

      – Gerai, gerai!

      Nusibraukusi nuo akių plaukus ji atsiduso kaip pralaimėtoja ir norėdama atsikelti paprašė pa- galbos.

      Kitą kartą Tegartas būtų atsitraukęs ir leidęs jai pačiai kapanotis. Vis dėlto jos drebančios lūpos ir ištiesta ranka privertė apsigalvoti.

      Susierzinęs jis atsiduso ir pasilenkė. Švelni ponios Boven rankutė nuslydo jo įdiržusiu gerokai didesniu delnu. Kai jis sugriebė stipriau, ji kita ranka apsivijo jam per liemenį ir įsikibo. Ši gležnutė moteris buvo stebėtinai tvirta – ji atsilošė visu svoriu, trūktelėjo Tegartą į priekį, sulenkė kojas ir staiga visiškai netikėtai spyrė.

      Reikia pripažinti, ji labai mikli. Laimė, jis sureagavo žaibiškai – kryptelėjo į šalį, taip išvengdamas spyrio į kirkšnį, – dievaž, ji kaip tik taip ir ketino padaryti, – tačiau išsisukti nuo smūgio į dešiniąją šlaunį nepavyko.

      Ponia Boven pataikė tiesiai į šlaunikaulį – tai buvo nepakeliama. Netekęs pusiausvyros Tegartas parklupo, skausmas pervėrė koją lyg bakstelėjus įkaitintu geležiniu virbalu.

      Priešininkei to ir tereikėjo. Įspyrusi paskutinį kartą – dabar į kelį, ji pasirito į šoną, pašoko ant kojų ir metėsi prie medžių.

      – Nenaudėlė!

      Tegartas neprisiminė, kada paskutinį kartą nesusivaldė, nes jau seniai suprato, kad jausmai kenkia darbui. Bet dabar buvo įsiutęs.

      Jis nudūmė paskui Ženevjevą. Lengvai pasivijo, čiupo už skrandos apykaklės, žengė dar žingsnį į priekį ir trūktelėjęs parvertė ją ant žemės.

      – Paleisk! Įspėju tave… – Moteris muistėsi, daužėsi, ir – velniai ją griebtų! – viena ranka skaudžiai užvanojo jam per veidą.

      Jeigu jis būtų Geibas, greičiausiai pasakytų kelis rinktinius žodelius ir taip ją nuramintų. Jeigu būtų Dominykas arba Kuperis, greičiausiai paskleistų savo kerus ir sužavėjęs priverstų ją paklusti. Bet jis yra Tegartas, nemoka įtaigiai kalbėti, su moterimis bendrauti jam nesiseka, užtat jaučiasi žvėriškai pavargęs, be to, jau atsibodo būti bokso kriauše.

      – Pakaks! – nusprendė vyras, pasilenkęs sugriebė ją už šlaunų ir persimetė per petį.

***

      Tikriausiai tai slogus sapnas, – pagalvojo Ženevjeva. Ji spardėsi ir muistėsi, o jos pagrobėjas lengvai brido per sniegą. Tai neteisinga. Šis grėsmingas nepažįstamasis geležiniais raumenimis ir primerktomis akimis negali taip lyg niekur nieko išdygti prieš ją ir įveikęs jos pasipriešinimą nuvežti į Silverį.

      Kažkas aiškiai bus pamiršęs jam apie tai pasakyti, nors, atrodo, jo ketinimai būtent tokie. Galiu kiek noriu kumščiuoti, grasinti, tačiau vis tiek esu nugalėta.

      Matyt, laikas keisti taktiką. Fiziškai jis pranašesnis, taigi jei pasitaikys proga pasprukti, reikės jį pergudrauti – kabant aukštyn kojomis lengviau pasakyti, nei padaryti, kraujas plūdo į galvą, sulig kiekvienu žingsniu jos pilvas skaudžiai atsitrenkdavo į jo kietus pečius.

      Kurį laiką moteris įtemptai galvojo, paskui atsiduso, liovėsi priešintis ir suglebo. Rodos, visą amžinybę nieko nevyko. Galiausiai ji pajuto, kad priešininkas, ėjęs ryžtingai ir be pastangų, šiek tiek sumišo.

      – Boven, ar viskas gerai?

      – Ne. – Pasirodo, apsimesti, kad esi silpna ir pažeidžiama, ne taip ir sunku. – Jei nepastatysi manęs ant žemės, tuoj išvemsiu pusryčius.

      Velniai griebtų, neverta kreipti dėmesio į tokias užgaidas. Tegartas vienu trūktelėjimu lengvai ją kilstelėjo ir nuleido šiek tiek žemiau pečių, tarytum Ženevjeva būtų pūkelis.