Sugundyk mane. Caroline Cross

jausmai ją apėmė jau tada, kai sustojo prie miesto parduotuvės apsipirkti.

      Tai atitiko jos dabartinę būseną: mirtinai įsibaiminusi, kad kas nors atpažins, vis dėlto karštai troško pamatyti kokį pažįstamą veidą. Tai ne tik nelogiška ir prieštaringa, bet ir labai neįprasta, nes ilgiau kaip vienai nakčiai čia nebuvo likusi jau nuo penkiolikos metų – beveik pusę tiek, kiek jai dabar.

      Ženevjeva žinojo, kad čia atvykdama rizikuoja. Knygoje Kaip išnykti nepaliekant pėdsakų, kuri pastaruosius tris mėnesius nuolat buvo jai po ranka, rašoma, kad reikia vengti pažįstamų vietovių.

      Ir vis dėlto… Viskas susidėjo į krūvą – labai stigo pinigų, nežinia kiek kartų ji keitė savo tapatybės dokumentus. Reikėjo pertraukos – savaitės ar dviejų, kad pailsėtų ir viską persvarstytų. Jeigu kas nors po tiek laiko vis dar jos ieško, tai šią vietą, žinoma, jau išbraukė iš sąrašo.

      Dieve, tikiuosi, kad taip ir yra. – Ženevjeva apžvelgė vargingą namelio vidų. Tai buvo standartinis neįmantrios architektūros trikampis pastatas. Tolėliau – L formos virtuvė; vonia ir miegamasis su didžiule įmontuota lova užėmė kitą namo dalį – šias dvi atskiras erdves skyrė siauri laiptai, vedantys į nedidelę palėpę.

      Priekinėje namelio dalyje švietė eilė langų, tarp jų – nuo grindų iki lubų iš netašyto akmens sumūrytas židinys, priekinė jo dalis iš stiklo. Didžiulė mėlyna sofa, trys klevo medžio stalai ir pora minkštų supamųjų krėslų buvo nauji – juos parinko bendrovė, kurią Ženevjeva pasamdė, kad prižiūrėtų paveldėtą namelį. Baldai dailūs, tvarkingi, tokie, kaip jos atmintyje išlikę senieji, ir išdėstyti taip, kad galėtum pro langus grožėtis kalnų viršūnėmis.

      Užmerkus akis jai atrodė, kad sugrįžo keturiolika metų į praeitį – tuoj pro duris triukšmingai įeis dėdė Benas ir visur paskui jį sekiojantis dievi namas dvylikametis Setas. Juodu išplėš jai iš rankų knygą – jos mažasis broliukas vis skųsdavosi, kad Ženevjeva visada skaito – ir ištemps į lauką pasigrožėti saulėlydžiu arba pasižiūrėti į virš galvos sklandantį erelį.

      Dėdė Benas – paskutinis iš penkių vyresnės kartos giminaičių, kurie kaip įmanydami rūpinosi, kad antros kartos dukterėčia ir sūnėnas būtų aprūpinti, nieko nestokotų, mirė seniau nei prieš dešimt metų. O Setas…

      Prisiminus paskutinį susitikimą su broliu Ženevjevai suspaudė širdį. Vilkėjo jis oranžinės spalvos kombinezoną, rankos buvo surakintos grandinėmis, paprastai nerūpestingas, tuo metu atrodė užsisklendęs ir nepermaldaujamas, kai jųdviejų žvilgsniai susitiko per tinklelį, skiriantį lankytojų kambarį Silverio apygardos kalėjime.

      – Ne. Tikrai ne, Žene, – kategoriškai pasakė brolis. – Eisi į teismą ir liudysi, kitaip jie tave irgi pasodins į kalėjimą.

      – Tačiau…

      – Ne. Jau ir taip blogai, nes gali netekti namo. Ir dėl ko? Kad užmokėtum advokatui, kuris mano, jog esu kaltas? Prisiekiu Dievu, mieliau prisipažinsiu padaręs nusikaltimą, nei leisiu tau netekti laisvės.

      – Setai, nekvailiok…

      – Kalbu visiškai rimtai. Tai padaryti vieni niekai. Mane nuteis. – Jis kalbėjo ramiai ir abejingai, bet akys rodė ką kita – jose buvo matyti pralaimėjimo šešėlis. Ženevjeva vos susilaikė – kilo noras nuleisti galvą ant subraižyto juodu skiriančio stalviršio ir pravirkti. – Tau geriausia susitaikyti su mintimi, kad pralaimėjau ir… gyventi toliau.

      O gal pavyks, – dabar viltingai pagalvojo Ženevjeva. Vien mintis, kad gali palikti nelaimėje jaunylį brolį, buvo nepakeliama. Jie nežinojo, kas jų tėvas. Kai Ženevjevai buvo dešimt metų, o Setui septyneri, liko visiškai vieni, nes vaikus paliko ir mama. Žinoma, Ženevjeva neketino sėdėti sudėjusi rankų, kai brolis pus kalėjime už nusikaltimą, kurio nepadarė. Juolab kad pati to nenorėdama prie to prisidėjo.

      Taigi ilgai svarsčiusi nusprendė bėgti. Tai buvo ne pats protingiausias sprendimas – Ženevjeva puikiausiai suprato, kad kada nors teks sumokėti už tai, jog nepakluso teismo sprendimui, vis dėlto ji padarė bent jau tai, ką galėjo. Teismo posėdis buvo atidėtas ir Setas išlošė šiek tiek laiko. Vis dar yra vilties, kad bent vienas iš daugelio žmonių, kuriems per pastaruosius trejus metus ji rašė – policininkai, advokatai, privatūs sekliai ar jos rinktasis Kongreso narys, – galiausiai pasigailės ir padarys tai, ko savo laiškuose ji maldavo – išnagrinės bylą iš naujo.

      O šiuo metu ji elgiasi tinkamai. Žinoma, yra viena – knygoje Kaip išnykti nepaliekant pėdsakų perskaitė, kad stengiantis pradingti sunkiausia ne susikurti naują tapatybę, niekur nepalikti jokių įrašų ar per ilgai neužsibūti vienoje vietoje.

      Sunkiausia – su niekuo nesikalbėti. Būtų neįmanoma suskaičiuoti, kiek kartų per tą laiką troško išgirsti pažįstamą balsą ar pamatyti pažįstamą veidą. Jai nežmoniškai trūko namų, o labiausiai reikėjo kam nors išsipasakoti, atverti sielą.

      Vis dėlto buvo pasirengusi ištverti viską, kol tebeturi savo knygas, išsaugojo laisvę ir neprarado nuoširdaus tikėjimo, kad kada nors kas nors patikės Setą esant nekaltą.

      Aha. Jeigu ne ta voverė žudikė, tūnanti lauke ir trokštanti tave pričiupti.

      Na, žinoma. O ką jai daryti? Leistis įbauginamai kažkokios išgalvotos pabaisos, gyvūno ar kas jis ten toks? Šliaužti į lovą, užsikloti galvą ir pasislėpti?

      Ženevjeva susigūžė. Po šimts pypkių, ne! Ir taip turi pakankamai teisinių rūpesčių, negali leisti dar ir savo vaizduotei įsismarkauti.

      Nenorėdama prarasti savitvardos Ženevjeva užsitraukė skrandą, dideliais žingsniais nužingsniavo prie durų ir energingai jas atidarė. Šalto oro gūsis praūžė pro šalį – užgniaužė kvapą, tačiau ji net nesusvyravo. Atsisėdo ant laiptų, dar kartą atidžiai apžiūrėjo proskyną, tvirtai pasiryžusi nugalėti savo keistą baimę. Tada nuvalė sniegą, norėdama panaikinti pėdsakus, ir apžiūrėjo eglių šešėlius, tikėdamasi pastebėti ką nors neįprasta.

      Nieko. Vis dėlto keistas jausmas Ženevjevos neapleido…

      Norėdama būti visiškai tikra ir visiems laikams atsikratyti ramybės neduodančio jausmo ji apsisuko ir nužingsniavo prie išsikišusio namelio galo, kuris buvo panašus į laivo nosį. Tada dar kartą apsidairė ir įsiklausė, bet nebuvo galima įtarti, kad šalia esama gyvos būtybės. Tik sniegas spindėjo saulėje, aidėjo trūkčiojantis vanago klykavimas, o medžių viršūnėmis švilpė vėjas.

      Matai? Nieko nėra – tik tu.

      Ženevjeva atsiduso ir prisivertė atpalaiduoti su- stingusius pečius. Viskas klojasi kuo puikiausiai! Čia tik ji ir jos prisiminimai. O kai susineš iš pikapo likusius daiktus ir imsis virti sriubą pietums, pasijus dar geriau. Ji apsigręžė ir patraukė prie laiptų.

      Iš namo šešėlio it vaiduoklis išniro žmogus.

      Ženevjeva įsispoksojo į vyrą – jos širdis nusirito į kulnus, ausyse šniokštė gyslomis pulsuojantis kraujas.

      Atėjūnas, kaip ir ji, vilkėjo skrandą, avėjo aulinius batus ir mūvėjo džinsus. Tik tuo jie ir buvo panašūs. Vyriškis aukštas – mažiausiai metro aštuoniasdešimt keturių centimetrų, tvirtų kojų ir plačių kaip regbio gynėjo pečių. Juodi it anglys plaukai tankūs, o primerktos akys – stingdančios žalsvos spalvos.

      Kampuotas veidas, išsikišę skruostikauliai, tiesi nosis, ryžtingas smakras ir tvirtos lūpos rodė, kad tai tiesus ir nepalenkiamas žmogus.

      Jis atrodė velniškai pavojingas – Ženevjeva ne būtų išgyvenusi tuos tris mėnesius, jei nepasikliautų savo instinktais.

      Prieš akis prabėgo visas gyvenimas.

      ANTRAS SKYRIUS

      Velniai