Saloje su buvusiuoju. Nicola Marsh

tvankias naktis leido palinkę prie pailgos jūros gėrybių lėkštės restorane Doyles Votsono įlankoje, paskui susiglaudę plaukė vandens taksi, grįžo į jo butą, beviltiškai stengdamiesi tvardytis, nors tai padaryti buvo itin nelengva.

      Jie džiaugėsi pačia geriausia draugyste – atpalaiduojančia, paprasta, kupina juoko. Iki kol ji prisirišo prie jo, pradėjo reikšti reikalavimus, o jis užsisklendė.

      Tačiau ne be priežasties. Tuo metu Džeredo pasiekimai teniso srityje šoktelėjo iki žvaigždžių ir jis neturėjo kito pasirinkimo, tik atsimokėti žmonėms, paaukojusiems jam savo laiką. Jis niekada netroško būti išnaudotoju, buvo ne iš tų, kurie piktnaudžiauja kitų teisėmis, tarkim, kaip jo tėvai.

      Juokinga, bet tai, kas turėjo būti vaiko priežiūros valandėlės – kai pasipūtėliai Melouniai savo vienturtį galėdavo palikti kelioms valandoms per dieną – virto pelninga karjera, nešančia šlovę ir turtus, su kuria moterims buvo lengviau susidoroti nei vyrams.

      Keista, kad tik vienai merginai pavyko prie Džeredo priartėti ir geriau pažinti be paliovos besišypsantį vaikiną.

      Jis spokso tiesiai jai į akis.

      Kadangi jo karjera buvo ne vienintelė priežastis, dėl kurios jis atsitraukė, pamatęs ją dabar, energingą ir švytinčią, suprato, kiek daug prarado, kai ją paliko.

      Jis troško ją pabučiuoti į lūpas, bet Kristė neleido – žengtelėjo atgal išdidžiai kilstelėjusi galvą. Galėjo jį apmauti tokiu elgesiu, jei Džeredas nebūtų pastebėjęs, kad ji pravėrė lūpas nuo prisiminimų, kuriuos įžvelgė akių blykstelėjime, pašvaistės.

      – Na? Tai tu žinojai?

      Priglaudęs delną jai prie nugaros palydėjo Kristę prie kėdės: nenustebo dėl to, kad ji įsitempė, ir papurtė galvą.

      – Ką tik sužinojau apie savo partnerio nusikaltimą ir pajutau nusivylimą kelios sekundės prieš tau pasirodant.

      – Nusivylimas – labai geras žodis.

      Džeredas šyptelėjo dėl to, kad ji taip aistringai pritaria, bet Elijotas ištiesė ranką.

      – Malonu susipažinti. Elijotas Džei Barnabis, Išbandymo prodiuseris. Džiaugiuosi, kad jūs pagaliau sutikote.

      – Kaip tik tai mes ir aptarsime.

      Mostelėjusi padavėjui Kristė užsisakė gazuoto mineralinio vandens su citrina, prieš tai išsitiesė ir nutaisė puikiai pažįstamą kovingą pozą.

      – Kol dar visko neaptarėme, leiskite patikslinti keletą dalykėlių. Pirmas – esu čia, nors man tai nepatinka. Antras – darau tai tik dėl pinigų. – Ji iškėlė pirštą ir dūrė į Džeredą. – Trečias – geriau, kad sala būtų pakankamai didelė mums abiem, nes kitaip aš verčiau parplaukčiau atgal, nei sėdėčiau ten su tavimi.

      Smalsumu spinduliuojančios Elijoto akys šokčiojo nuo vieno prie kito.

      – Jūs pažįstami?

      Mergina staigiai pasisuko į jį.

      – Ar Jūsų Šviesybė nepasakė?

      Elijotas išsišiepė.

      – Ko nepasakė?

      – Mes pažįstami, – ramiai pasakė Džeredas. Jie puikiai pažįsta vienas kitą. Elijotui geriau nežinoti, kaip puikiai. – Seni draugai. – Kristė dusliai prunkštelėjo, o Džeredas jai mirktelėjo. – Kaip smagu susipažinti dar kartą.

      – Aha, tas pat, kaip įsivaryti rakštį. – Ji kiaurai vėrė maišto kupinomis akimis.

      Po dar vieno gydymo kurso pas Ponią Kietakumštę, fizioterapeutę iš pragaro, Džeredas atslinko čia tam, kad aptartų darbo reikalus su Elijotu. Jam nelabai rūpėjo, su kuo teks praleisti tą savaitę.

      Bet dabar mintis apie septynių dienų laidymąsi kandžiais sąmojais su įžūliąja aštrialiežuve Kriste ypatingai praskaidrino Džeredui rytą.

      Iš visų jėgų stengdamasis nesišypsoti jis sukryžiavo rankas ir pasisuko į Elijotą.

      – Ar nieko, kad mudu pažįstami?

      Elijotas papurtė galvą.

      – Kaip tik, turėtų rutuliotis įdomus bendravimas. Dokumentinis filmas bus apie tikrovę už tikrovės televizijos kamerų. Kaip kalbėsit, reaguosit, šokinėsit vienas prieš kitą, įkalinti savaitei ir su niekuo kitu nebendraudami. Turėtų būti įdomu. – Elijotas nutilo, susiraukė. – Seni draugai? Ar jūs kažkada kartu gyvenot?

      – Po galais, ne!

      Prisiminimų skausmas blykstelėjo mėlynose Kristės akyse ir privertė Džeredą susigėsti dėl savo reakcijos, bet kitą akimirką ji stovėjo iškėlusi galvą ir žvelgė į jį, versdama suabejoti tuo, kas jam pasirodė.

      – Manęs visai nedžiugina mintis apie gyvenimą susimetus, – pasakė ji, o primerktose akyse spindėjo išdidumas ir kovinga drąsa.

      Ji tikėjosi, kad Džeredas atsakys, atkirs, kad įžiebs naujas aistras. Na, ji mielai palauks. Barniams juodu turės užtektinai laiko. Ištisas septynias dienas. Vieni. Neturės jokių pramogų, tik vienas kitą. Įdomu.

      Elijotas nesuprato, kad tarp jųdviejų kaupiasi įtampos debesis, bet jau trynė rankas.

      – Gerai. Nes tai viską keičia. Jūsų reakcijos ir elgesys bus tikri. – Ištraukęs segtuvą su dokumentais stumtelėjo jį Kristei. – Žinau, kad tavo šefė čia įrašė tavo vardą, todėl turi susipažinti su nuostatomis ir pasirašyti prie žvaigždutės. Pradėk nuo čia.

      Mergina linktelėjo, atvertė segtuvą, paėmė Elijoto pakištą rašiklį ir pradėjo skaityti, be paliovos rašikliu baksnodama į apatinę lūpą. Džeredas gerai prisimena apatinę lūpą, tokią putlią, švelnią, svilinančio karščio, vos tik priglusdavo prie jo…

      Kol Kristė skaitė, jis turėjo laiko ją apžiūrėti atidžiau. Jis tikrai ją tyrinėjo. Ji buvo patraukli, žavi dvidešimt vienų metų mergina, kai juodu susitikinėjo, šviesūs plaukai buvo sveiki ir išsitaršę, figūra – apvalaina, drabužiai – eklektiški. Visada buvo iš prigimties graži, nors nosytė atrodė kiek didesnė nei vidutinė, bet ji tik pridėjo dailiam Kristės veideliui žavesio.

      O dabar, skoningai pasidažiusi, nepriekaištingai ištiesintais plaukais, puikia figūra ir nuostabiu garsaus dizainerio sukurtu rožiniu kostiumėliu, ji intrigavo jį labiau nei kada nors.

      Džeredui patiko, kai ji būdavo susivėlusi, suglamžytais drabužiais ir įsismarkavusi, o naujas įvaizdis – tvarkingas ir oficialus, nors jis leido sau galvoti, kad Kristei nepavyks tikrojo veido paslėpti po įvaizdžiu.

      – Regis, viskas gerai. – Ji pasirašė kelis dokumentus ir sunkiai atsidususi atidavė juos Elijotui. – Čia yra viskas, ką turiu žinoti?

      Elijotas linktelėjo.

      – Ar ką nors žinai apie Išbandymą?

      Kristė papurtė galvą.

      – Aktyvioji mano šefė nesileido į smulkmenas.

      Džeredas palinko į priekį ir priglaudęs delną prie burnos sąmokslininkiškai, garsiai ir perdėtai sušnabždėjo:

      – Dabar tai įkliuvai. Jis gerą valandą gražbyliaus apie tą patį, kaip ir man.

      Kristės lūpos virptelėjo, bet ji pasisuko į Elijotą, kuris buvo mielai nusiteikęs ir pasiruošęs išdėstyti savo pamėgtos temos smulkmenas.

      – Kadangi tai yra varžymasis dėl piniginio prizo, kuris atiteks herojui, įveikusiam iššūkius ir sumušusiam rekordą tinklalapyje, noriu, kad apie šitą dokumentinį projektą žinotų visi televizijos žiūrovai ir interneto naudotojai.

      Jai