Saloje su buvusiuoju. Nicola Marsh

Jums darbuotojų ratą.

      Kristė pasistengė nuvyti prisiminimus apie Megės butuką ir įdubusius dukterėčios skruostus. Ji grąžino skrajutę.

      – Aišku, kad sumelė įspūdinga, bet dėl to neverta susidėti su nepažįstamuoju visai savaitei ir dar leisti, kad visi klaikūs išgyvenimai būtų filmuojami.

      Rosana apsilaižė lūpas, griežtas žvilgsnis atmušė visus prieštaravimus.

      – Tu dalyvausi.

      Kristė net išsižiojo, o jos šefė greit kilstelėjo merginos smakrą, kad šioji susičiauptų.

      – Praėjusią savaitę man skambino iš Devintojo kanalo. Jie tikrino reklamos įmones naujam realybės šou saloje filmuoti. Išbandymas užvestų ant kelio, pasakė jie. Todėl ir užregistravau tave. Jeigu tu sudalyvausi – mums pavyks!

      O ne. Ne, ne, ne!

      Nors Rosanos akių švytėjimas kėlė šiurpą, jis neturėjo nieko bendro su šlykščia ir saldžia raganos šypsena, viliojančia Joniuką ir Grytutę atsikąsti meduolio.

      – Ir, žinoma, tu būsi už viską atsakinga.

      – Tai nesąžininga, – leptelėjo Kristė ir iškart panoro atsiimti savo žodžius, nes Rosanos šypsena dingo.

      – Kas? Tai, kad tu padėsi įmonei Reklama Jums pagriebti didžiausią klientą šiais metais? Ar tai, kad būsi praktiškai dėl to paaukštinta? Ką jau kalbėti, kad turi galimybę laimėti šimtą tūkstantėlių.

      Kristė metė Rosanai pražūtį nešantį žvilgsnį, bet šefės tai nė kiek nepaveikė: perdėtas Ros pasitenkinimas privertė merginos vidurius dar labiau suktis.

      Ji neturi pasirinkimo.

      Privalo dalyvauti.

      Paaukštinimas jai nė kiek nerūpi, o štai galimybė laimėti šimtą tūkstančių – visai kas kita. Megė nusipelnė gyventi geriau, daug geriau.

      Miela, paprasta ir stipri sesutė nusipelnė visų svajonių išsipildymo, ypač po visų jai tekusių išgyvenimų.

      Išspaudusi entuziazmo kupiną šypseną, kuri turėjo atrodyti kaip grimasa, Kristė gūžtelėjo pečiais.

      – Gerai. Aš dalyvausiu.

      – Puiku. Po poros valandėlių susitiksi su prodiuseriu. Paskui įrašyk duomenis. – Rosana įgrūdo skrajutę merginai į delną ir žvilgtelėjo į laikrodį. – Turiu susitikti su Devintojo kanalo darbuotojais ir pranešti paskutines naujienas.

      Kai Rosana išdidžiai nužingsniavo durų link, Kristė suprato, kad pasielgė tinkamai, nors buvo apsvaiginta ir tokį sprendimą priėmė prieš savo valią.

      Pastaruosius šešis mėnesius dirbo net suplukusi, beviltiškai siekė paaukštinimo, o Devintojo kanalo užkariavimas pakels ją iki žvaigždžių.

      Dėl piniginio prizo ji padarys viską. Nesitaikstys su trupiniais, kuriais tenkinasi Megė.

      Paaukštinimas ir apvali sumelė: normalu ir protinga dalyvauti vien dėl jų. Bet savaitė su nepažįstamuoju negyvenamoje saloje? Negi gali būti blogiau?

      Kai Kristė kuitė popierius, Rosana stabtelėjo prie durų ir iškėlusi pirštą pareiškė:

      – Ar sakiau, kad saloje tu būsi su Džeredu Melouniu?

      Antras skyrius

       Išgyventi negyvenamoje saloje.

      II patarimas. Būk tikras, kad šiek tiek praskysi, kai kameros bus išjungtos.

      Pasirodęs Nortbondo ledkalnyje Džeredas pasuko prie Elijoto pamėgto staliuko, stovinčio prieš pat langą, pro kurį atsivėrė garsaus Sidnėjaus paplūdimio vaizdas.

      Lygią odą išpuoselėjęs meilikautojas lūkuriavo prie savojo staliuko su dviguba porcija espresso – jo partneris buvo išties nuspėjamas žmogus.

      Kai jis priartėjo prie staliuko, Elijotas pakėlė akis nuo šūsnies popierių, sudėjo akinius metaliniais rėmeliais, padėjo juos prie puodelio ir žvilgtelėjo į laikrodį.

      – Džiaugiuosi, kad pagaliau susitvarkei.

      Džeredas gūžtelėjo pečiais ir pirštu parodė į skaudamą koją:

      – Reabilituotis teko ilgiau nei tikėjausi.

      Elijotas prisimerkė.

      – Karšta fizioterapeutė?

      – Iš tiesų keblumai dėl sukryžiuoto raiščio. – Vos prisėdo, pajuto pažįstamą skausmo dilgsnį. – Raištis po operacijos gijo puikiai, bet nesiliaujantis uždegimas nustebino gydytojus.

      Elijotas susiraukė.

      – Bet viskas bus gerai?

      Džeredas pavartė akis ir atsakė:

      – Taip, mamyte.

      – Pamišėlis.

      – Šitas pamišėlis tau pelnys dar vieną filmo apdovanojimą, kurio taip trokšti. – Džeredas nykščiu parodė į priešais pūpsančią dokumentų šūsnį. – Spėju, kad čia patvirtinimai, jog už viską, ką sakysiu ar darysiu televizoriaus ekrane, tu atsakomybės neprisiimsi.

      – Maždaug. – Elijotas pakėlė kelis dokumentus nuo viršaus ir pastūmė Džeredui. – Štai kas svarbiausia.

      Džeredas atidžiai neskaitė žodžių paryškintu šriftu, nes Elijotas detaliai nurodė dokumento privalumus.

      Jis mažiausiai norėjo savaitei užstrigti saloje su nepažįstamąja, bet jei taip įrodys socialiai remtiniems vaikams, kad jų vieta – Poilsio ir pramogų centre, Džeredas imsis šio reikalo.

      Didžioji gyvenimo dalis prabėgo prožektorių šviesoje, jo karjera ir asmeninis gyvenimas buvo stebimas pro padidinamąjį stiklą ir teikė peno paparacams. Džeredas negalėjo to pakęsti. Atėjo laikas žurnalistų kišimąsi panaudoti geriems darbams – pradės nuo savaitės trukmės viešo pasirodymo, kurio už pinigus nenupirktų.

      Milijonai žiūrėjo apdovanojimus skinančius dokumentinius Elijoto filmus, visi kalbėjo apie gerus kūrinius: net sustoję prie vandens vėsintuvų, prie mokyklos vartų, gatvėse – visi tauškė apie Elijoto susuktus aukštos kokybės vaizdelius.

      Net ankstyvo rytmečio reklamos laikas kainuoja galybę baksų, todėl, vos Elijotui pasiūlius, Džeredas čiupo jautį už ragų. O milijardus verčiau išleis centrui ir įrangai, nei mokesčiui už viešumą.

      Milijonai pamatys centrą per nacionalinę televiziją, išgirs, ką ten galima nuveikti, ir paskleis žinią po visą pasaulį. Štai ko jis siekia.

      Jiems abiem bus naudos. Elijotas skaičiuos už dokumentinį filmą surinktus teniso kamuoliukus, o Džeredas laimės reklamą visos šalies mastu, kuri reklamuos jo remiamą vaikų poilsio centrą.

      – Ir kas ta laimingoji?

      Elijotas pasisuko į duris ir jo antakiai šoktelėjo į padebesius.

      – Ji jau ateina. Oho, tau visada sekasi.

      Džeredas pasisuko, kad pamatytų, su kuo jam teks apsistoti negyvenamoje saloje. Ne dėl to, kad jam rūpėtų. Jis bičiuliavosi su visomis teniso žaidėjomis, galėjo apsimesti su bet kuria. Paprasta.

      Bet kai jo akys susidūrė su neįprasto mėlynumo, vandenyno žydrynės skaisčią dieną spalvos akimis, smerkiamas žvilgsnis kone skrodė jį kiaurai, Džeredui tapo aišku, kad savaitė negyvenamoje saloje su Kriste Vaild anaiptol nebus lengva.

§

      – Pasikalbėsime vėliau, – sumurmėjo Džeredas sumišusiam Elijotui, kai Kristė išdidžiai priartėjo prie jų staliuko, avėdama batelius neįtikėtinai aukštais kulniukais. Ji visada buvo