Saloje su buvusiuoju. Nicola Marsh

>

      Pirmas skyrius

       Išgyventi negyvenamoje saloje.

      I patarimas. Tavo praeitis – nutraukta telefono linija.

      Kristė Vaild pakėlė vienintelę rausvą rožę, pasukiojo prie nosies ir įkvėpė kerinčio aromato.

      Reikėtų paskambinti Larsui ir padėkoti, bet… Sumirksėjusi pažvelgė į banalų atviruką, kurį jis tikriausiai siuntė nesuskaičiuojamai galybei moterų, ir akimirksniu švystelėjo parduotuvėje pirktą ir į celofaną suvyniotą rožę šiukšlių dėžėn.

      Susitikti su geriausiu Sidnėjaus modeliu ji sutiko, nes norėjo gerai pasirodyti konkurentų reklamos agentūroje, tikėdamasi tapti Anabelės modelių agentūros kliente.

      Žinia, kad Larsas yra nepaprastai žavus, raumeningas, įdegęs ir seksualus, buvo tik pagardas.

      Pasirodyti Guillaume susikibus rankutėmis su tokiu vaikinu kaip Larsas yra tikras pasididžiavimas. Bet ne mažiau jaudina, nei praėjusios nakties įvykiai.

      Larsas atrodo nepriekaištingai, bet kaip asmenybė jis galėtų užmigdyti net nepaprastai judrius vaikus. Kol ji tyrinėjo priešininką, mėgavosi puikiais prancūziškais patiekalais ir sukiojo taurę brangaus šampano, Larsas nuobodžiai kalbėjo apie save… Kalbėjo… Ir kalbėjo…

      Ji apsimetė susidomėjusi, atrodė tikras mergužėlės, iš susižavėjimo sudrėkusiomis akimis, įsikūnijimas – it ryte rytų kiekvieną jo žodį. Ko tik ji šiomis dienomis nepadarytų dėl paaukštinimo. Gal tik nesistaipytų ant podiumo, nors Larsas kaip tik tai ir turėjo omenyje, kai vakaro pabaigoje juodu įėjo į liftą.

      Rožė galėtų būti kaip atsiprašymas. Bet, iš kitos pusės, prisiminus tai, kad jis buvo užtikrintas, jog kitąkart ji neatsispirs jo žavesiui, Larsas, matyt, nori apsidrausti.

      Ji suraukė nosį, raudonpadžiais bukanosiais Kristijano Labutino bateliais paspyrė šiukšlių dėžę ir žvilgtelėjo į savo elektroninį kalendorių.

      Puikumėlis, ji dar spės gurkštelėti arbatos su sojų pienu, o paskui skubės į Sidnėjaus stadioną dėl pelningo sandorio.

      Pačiupusi krepšį truktelėjo duris kaip tik tada, kai jos viršininkė įlėkė su keturių colių Džimio Ču bateliais, įsivyniojusi į juodą glamžytą aksomą, kuris draikėsi lyg raganos skraistė ar Chanel No. 5 debesis.

      – Sveika, Ros, aš kaip tik ketinau išeiti…

      – Tu niekur neisi.

      Rosana pamosavo pluoštu popierių sau po nosimi ir parodė į stalą.

      – Sėsk ir klausyk.

      Kristė pavartė akis.

      – Įsakinėjimas man daugiau nedaro įspūdžio nuo tada, kai pernai pamačiau tave, šokančią su pusnuogiu padavėju per kalėdinį vakarėlį. Ir po linksmybių šokolado fontane geriausių įmonių apdovanojimų vakarą. O skandalas per mergvakarį su striptizo šokėju…

      – Daugiau nė žodžio.

      Nors Rosana buvo puiki verslininkė, bendradarbiai vertino jos savigarbą. Kristė neįsivaizdavo, kad galėtų taip kalbėtis su kokiu nors kitu viršininku taip, kaip su Rosana.

      – Žvilgtelk čia.

      Juodai apvestos Rosanos akys šelmiškai žybsėjo, kai ji įdavė Kristei pluoštą dokumentų ir pliaukštelėjo delnais, atsikračiusi popierių šūsnies.

      Kristė nebuvo mačiusi savo viršininkės tokios susijaudinusios nuo tada, kai išplėšė labai svarbų klientą konkurentams iš panosės.

      – Tu dar man padėkosi.

      Rosana trypčiojo skėsčiodama rankomis, murmėjo vos atgaudama kvapą: ji taip elgdavosi, kai sukviesdavo atstovų ryšiams su visuomene pasitarimą.

      Susidomėjusi viršininkės reklama Kristė peržvelgė dokumento antraštę. Užuot nurimusi, ji dar labiau sutriko.

      – Apie ką šis dokumentinis realybės šou?

      Skambėtų viliojamai, jei būtum pamišusi ir trokštum su nepažįstamuoju savaitei įsikurti negyvenamoje saloje.

      – Mes turime apie tai paruošti pranešimą?

      Rosana papurtė galvą, raudonos garbanos it kamščiatraukio spiralė draikėsi aplink.

      – Ne. Dar geriau.

      Skubiai pervertusi lapus įsistebeilijo į dalyvio anketą.

      – Nori dalyvauti?

      Rosana vyptelėjo it klastinga liūtė, puolanti bejėgę gazelę.

      – Ne aš…

      – O kas?..

      Viskas paaiškėjo, kai Rosana nutaisė dar platesnę šypseną.

      – O ne, negali būti!

      Vadovė klestelėjo ant stalo krašto ir ėmė tyrinėti savo ilgus raudonai lakuotus nagus.

      – Suvedžiau tavo duomenis, pildydama dalyvės prašymą. – Ji mostelėjo į reklamos skrajutę ir dūrė pirštu į raides stambiu šriftu. – Tave atrinko. Tu ir vienas karštas eržilas negyvenamoje saloje praleisite septynias dienas ir septynias ilgas, aistringas, nepakartojamas naktis. Jėga, ką?

      Tai, ką padarė jos vadovė, būtų galima apibūdinti galybe žodžių.

      Bet tik ne jėga.

      Kristė bloškė dalyvio anketą tarsi ši būtų radioaktyvi, nedrąsiai bilstelėjo batelio nosimi, giliai įkvėpė, kad nusiramintų. Gal Rosana ir pakanti, bet nėra reikalo kelti įtampos dėl to, kad Kristė būtų mielai ją pasmaugusi.

      – Noriu, kad savaitę pavaidintum Išbandyme.

      Čia tikriausiai pokštas, vienas iš keistų Rosanos testų, su kuriais ji netikėtai užklumpa darbuotojus, kad įsitikintų jų ištikimybe įmonei.

      Kristė sugniaužė kumštį – net dokumentai susiglamžė – mėgindama numalšinti ūžimą galvoje ir sukurpti svarią priežastį, kuri įtikintų vadovę, kad jos darbuotoja jokiais būdais ten nedalyvaus.

      Vienintelė paaiškinama priežastis turi būti susijusi su verslo reikalais.

      – Skamba viliojamai, bet pastaruoju metu esu užsivertusi darbais. Negaliu taip paprastai atsistoti ir išvykti visai savaitei.

      Rosana pašoko nuo stalo ir spragtelėjo pirštais, lyg Kristė nebūtų tarusi nė žodžio.

      – Žinai Elijotą Džei Barnabį, patį kiečiausią prodiuserį visame mieste? – Kristė vangiai linktelėjo, kai Rosana pačiupo skrajutę ir pamosavo jai po nosimi. – Jis kuria dokumentinį filmą, pagrįstą realybės šou, kurie užkariauja pasaulį. Apie du žmones savaitei paliktus saloje su ribotais ištekliais.

      – Panašu į bombą.

      Rosana nekreipė dėmesio į pašaipą.

      – Prizas – šimtas tūkstančių svarų.

      – Kiek? – Kristė bandė vogčiomis skaityti. – Apie šią dalį nieko nesakei.

      – Tikrai? Matyt, neketinau to sakyti, nes tu baisiai susijaudini ir panašiai.

      Iškišusi liežuvį Kristė skubiai permetė akimis informaciją apie prizą.

      Šimtas tūkstančių. Milžiniška krūva šlamančiųjų. Jei tik ji nesispardys ir paklus šefės užmačioms, tikrai ras, kur išleisti tuos pinigėlius.

      Atmintyje kaip tik blykstelėjo praėjusio vakaro prošvaistė – vakarienė su sese.

      Megė gyveno nušiurusiame butelyje Sidnėjaus priemiestyje. Bute buvo girdėti ausį rėžiantys šalimais gyvenančios poros vienas kito užgauliojimai, kuriuos paįvairino gatvėje besibūriuojančių šutvių tratėjimas. Nutrinti baldai, šūsnis neapmokėtų sąskaitų virtuvėje ant stalo ir skurdus šaldytuvo turinys.

      Ir Pru, žavi septynmetė dukterėčia, – vienintelis žmogus, kuriam pastarosiomis dienomis pavyksta išpešti pavargusios mamos šypseną.

      Po visų išgyvenimų Megei sunkiai sekėsi, bet ji nepriėmė nė cento. O jei pinigai nebus iš Kristės santaupų, prie kurių sesė atsisakė prisiliesti? Gal Megė nebus tokia išdidi?

      – Neblogas