Kuris pirmas?. Nancy Warren

jam darėsi vis nejaukiau. Ėmė muistytis kėdėje, mėgino atsipalaiduoti. Ji turbūt supranta jo kūno kalbą geriau nei jis pats. Jis atsirėmė alkūnėmis į stalą. Pasilenkė. O ji šiek tiek atsilošė. Taigi. Ilgus jos plaukus apšvietė saulė ir jis pastebėjo, kad jie šiaip jau nėra juodi, kaip manė, o juodi, pereinantys į rudumą.

      – Pernai per atkrintamąsias rungtynes nebuvau pačios geriausios formos. Taip jau būna. Kaip ir Nacionalinėje ledo ritulio lygoje. Šauniausia komanda patenka į atkrintamąsias rungtynes ir pralaimi pirmajame ture. Nes nepasiseka jų brangiausiai apmokamam žaidėjui. Kaip jau sakiau, pasitaiko ir taip.

      – Bet jūsų draugams neatrodo, kad jums būtų tiesiog nepasisekę per dviejų sezonų atkrintamąsias rungtynes. Jie mano, kad jus ėmė pykinti.

      Jis vis labiau tūžo. Svarstė, kaip galėjo bene tris dešimtmečius pakęsti savo draugų įkyrumą.

      – Juk turėtumėte žinoti, kad jei žaidėjui nuolat kalate į galvą, kad jį pykina ir kad jam auditorijos baimė, pati sukeliate jam nerimą.

      – Mane sudomino jūsų pavartotas terminas. Auditorijos baimė. Gal kenčiate nuo jos?

      – Ne. Įdėjote žodžius į mano lūpas. Aš…

      – Tai jūsų žodžiai, Adamai.

      – Paklausykite, čia mėgėjų turnyras. Renkame pinigus labdarai. Čia juk ne Stenlio taurės čempionatas.

      – Tada dėl ko taip jaudinatės? Gali būti, kad galėsiu jums padėti. O gal ir ne. Geriausiu atveju padėsiu patobulinti jūsų žaidimą per atkrintamąsias rungtynes. Blogiausiu viskas bus kaip buvę. Šiaip ar taip, už paslaugą nereikės mokėti, tik jums teks skirti šiek tiek savo laiko.

      – O jums? Kokia nauda iš to jums?

      Jos rankų pirštų nagai šiek tiek ilgesni, nei būtina. Akimirką jis įsivaizdavo, kaip apimta aistros įkarščio ji braukia jais jam per nugarą. Turėjo sumirkčioti, kad beprotiškas vaizdas dingtų iš akių.

      – Maksas mano geras draugas, jis man daug pagelbėjo įkuriant verslą. Visada padėsiu jam, kai tik jis paprašys paslaugos. Daug neklausinėdama.

      Keista, bet jis pajuto kylantį pavydą. Maksas sumanus ir jam puikiai sekasi su moterimis. Ne jo reikalas, jei Maksą ir šią dominantę ugdymo vadovę praeityje kažkas siejo. Bet jį, matyt, velnias patraukė už liežuvio, nes paklausė:

      – O kaip Maksas? Ar ir jis panašiai pasielgtų?

      Ji atrėmė jo žvilgsnį.

      – Būčiau linkusi taip manyti.

      Jis gurkštelėjo kavos.

      – Ką aš žinau.

      – Jums spręsti. Jei nenorite su manimi dirbti ir atlikti užduotis, kurias jums skirsiu, tada mudu tik gaištame laiką.

      – O jei noriu? Jei pažadėsiu atlikti užduotis ir tai, ką dar paprašysite? Ar galite užtikrinti, kad mūsų komanda laimės čempionatą „Pareigūnai ant ledo“?

      Besijuokiantis jos veidas nušvito. Lygūs ir balti dantys, o šypsantis virš nosies susimetė raukšlelė.

      – Jei turėčiau tokių galių, manau, kad dabar derėtumėmės dėl jūsų sielos. Mažiausiai, – ji pastatė kavos puodelį, – galiu pažadėti štai ką. Jei dirbsite su manimi, suprasite, kad, tai dienai atėjus, turėsite dėti visas jėgas ir veikti taip, kaip privalote. O ne savaip, kaip paranku jums.

      Šie žodžiai atskleidė nemalonią tiesą. Kaip paranku jums. Ar tikrai taip?

      – Pateikite tų užduočių pavyzdį.

      – Tuojau pateiksiu. Ir noriu, kad ją atliktumėte iki kito mūsų susitikimo, – iš rankinės išsiėmė aptrintą odiniais viršeliais užrašų knygutę. Įdomu, kad, turėdama modernių prietaisų, ji vis dar naudojasi popieriumi. – Turėtume dėl to susitarti. Kaip jums rytoj per pietus? Vietą pasirinkite.

      – Taip. Tinka. Kokia ta užduotis?

      – Noriu, kad apmąstytumėte visas pernai jums nepavykusias atkrintamojo sezono rungtynes. Įsivaizduotumėte tas atkarpas, kaip buvo ir kaip jos turėjo atrodyti, jei būtų lydėjusi sėkmė.

      – Po praeitų metų sužaidžiau daugybę rungtynių. Vargu ar atsiminsiu tas čempionato rungtynes.

      Serena persmeigė jį aštriu žvilgsniu.

      – Prisimenate kiekvieną tų rungtynių akimirką. Juk nuolat kankinatės prisimindamas savo klaidas.

      – Aš…

      – Nereikia. Juk abu žinome, kaip yra iš tikrųjų.

      Po galais, ji teisi, o stojusi nesmagi tyla tik patvirtino jos žodžius. Daugybę bemiegių naktų galvojo apie kiekvieną rungtynių akimirką, kiekvieną atkarpą, kai turėjo vadovauti žaidimui, o jautė vien didžiulį sunkumą krūtinėje ir nenusakomą baimę. Nebenorėjo viso to dar kartą prisiminti ir vėl pajausti baimę, net ir pats vienas savo namuose. Troško iš to išsivaduoti, įrodyti, kad turi gebėjimų ir ryžto vesti komandą į priekį, kaip kad darė visus metus. Norėjo laimėti.

      – Pabandysiu, – tarė jis.

      Ji papurtė galvą.

      – Pasirinkime kitą žodį. Ne jūsų paminėtą.

      – Gerai. Atliksiu tą užduotį!

      – Puiku, – ji padėjo į šalį užrašų knygutę ir pažvelgė į dailų ant riešo segimą laikrodėlį, brangų, matyt, mylimojo dovanotą. Spėjo, kad Makso, kuris panorėjęs galėjo sau leisti nupirkti ne tik bet kurį šveicarišką laikrodį, bet kartu ir laikrodininką su visa laikrodžių gamykla. – Ką gi, baigėsi mūsų laikas. Iki rytojaus.

      Jis pašoko ant kojų, bet tik dėl to, kad mama būtų trenkusi jam per pakaušį, jei būtų pastebėjusi drybsant, kai moteris ruošiasi išeiti.

      Ji ištiesė ranką, jis ją paspaudė ir pagalvojo, kad ilgi pirštai raudonai nulakuotais nagais gerai atrodytų spausdami rimbo rankeną. Plūstelėjo nemalonus karštis.

      Vis dar laikydama jo ranką Serena paklausė:

      – Tarp kitko, koks tas jūsų noras? Dilanas apie jį minėjo.

      Jis pažvelgė į ją nustebęs ir svarstė, kol nusprendė, kas bus tas. Ji juk paklausė. Jis pasilenkė arčiau, lyg būtų vakarėlyje ir norėtų artimiau susipažinti su moterimi.

      – Pasakiau Maksui, kad jei jau teks dirbti su ugdymo vadove, verčiau lai ji būna karšta.

      Ji nesumišo, neparaudo ir neapsimetė drovuole. Ir tepasakė:

      – Ką gi, malonu žinoti, kad tavo draugas mano, jog esu karšta.

      – O, ne jis vienas taip mano.

      Trečias skyrius

      Grįžusi į namus po ilgos darbo dienos Serena buvo taip pavargusi, kad tenorėjo pasišildyti mikrobangų krosnelėje šaldytą vakarienę, prisipilti didelę taurę vyno ir pliumptelėti ant sofos.

      Bet jos dar laukė tinklaraštis.

      Kažkas viduje trukdė murmėdamas: Šįvakar nenoriu rašyti. Labai jau pavargau.

      Negatyvus mąstymas, mintijo ji. Negatyvus mąstymas niekur neveda. Niekada neleido sau pamiršti, kad sėkmę pelno sunkiu darbu ir, be abejo, talentu. Posakis, kad sėkmė yra vienas procentas talento ir devyniasdešimt devyni procentai darbo, jai buvo didi tiesa.

      Atnaujindavo tinklaraštį kiekvieną pirmadienį. Esant palankesnėms aplinkybėms, atnaujintų jį dažniau, bet stengėsi išnaudoti laiką racionaliai, priimtiniausia buvo jį atnaujinti kartą per savaitę.

      Kaip išgerti taurę vyno, – nusprendė ji.

      Nusiavė