Kuris pirmas?. Nancy Warren

ction>

      Pirmas skyrius

      – Ei, Dilanai, čiupk gaisrinę žarną, – papokštavo Maksas Varas, kai į Šoniganų šeimos poilsio kambarį buvo iškilmingai įneštas naminis šokoladinis tortas su trisdešimt penkiomis žvakutėmis. Džunė Šonigan sopranu užtraukė „Su gimtadieniu“ ir tortas jos rankose šiek tiek kryptelėjo. Dainą pagavo bemaž penkios dešimtys svečių – trisdešimt penktąjį gimtadienį švenčiančio Džunės numylėto sūnaus Adamo Šonigano patys artimiausi draugai ir giminaičiai.

      Kokią akimirką Džunei pasirodė, kad Adamas nė kiek nenustebo – šiaip ar taip, juk jis detektyvas, bet jis nė nemanė gadinti šventinės nuotaikos.

      Koks gražus valingas jo veidas, mąstė ji. Ir ne jai vienai taip atrodo. Matyti pažvelgus į atėjusių viešnių akis. Ne kartą iš jaunesnių moterų buvo girdėjusi, kad Adamas – geidžiamiausias vyras. Jei jau taip, kodėl jos trisdešimt penkerių metų sūnus vis dar vienišas?

      Kai Adamas užpūtė visas žvakutes, Džunė išdalijo torto gabalėlius, šakutes ir visų paprašė tylos, rankos mostu parodė savo vyrui Denisui, kad užgesintų šviesas ir įjungtų vaizdo grotuvą.

      – Ne, tik ne tai, ne, – sumurmėjo Adamas, kai nušvito didžiulis televizoriaus ekranas. O dabar jau jis tikrai nustebo, – su pasitenkinimu pagalvojo Džunė, kai ekrane pasirodė jos pirmąja vaizdo kamera prieš trisdešimt metų namie susukto filmo pirmieji kadrai.

      Džunės galiniame kiemelyje prie iškylų stalo sėdi trys pūstažandžiai garstyčiomis išsiterlioję lūpas berniukai ir šlamščia dešrainius su skrudintomis bulvytėmis. Ji, matyt, numanė, kad jie bent jau kelias minutes pasėdės ramiai, tad čiupo naująją vaizdo kamerą ir ėmė filmuoti. Buvo jau penkiamečiai, tad, aišku, jų nestebino, kad tėvai nuolat sekioja juos su vaizdo kameromis rankose, todėl nė akimis nemirktelėjo.

      Džunė klausia:

      – Adamai, kiek tau dabar metų?

      – Penkeri, – atsako jis ir žvelgia į kamerą, lyg už jos stovėtų nelabai nuovoki moteriškė.

      – O kuo norėtum būti užaugęs? – teiraujasi ji.

      – Noriu būti policininku, – atsako jis, nardindamas dešrainį į kečupą ir brukdamas jį į burną. Net tada buvo didelių mėlynų akių ir labai panašus į tėvą. Tada pilna burna sužlebena: – Kaip tėtis.

      – Ak, – vienbalsiai atsiduso svečiai poilsio kambaryje.

      – O tu, Dilanai? – klausia Džunė greta sūnaus sėdinčio strazdanoto berniuko, lyg atsakymas nebūtų aiškus iš to, ką jis užsimaukšlinęs sau ant galvos.

      Tas paliečia delnu raudoną plastikinį ugniagesio šalmą, kurį, ko gero, vargiai ar kada nusiima, ir sako:

      – Ugniagesiu, – Dilanas aukštesnis nei kiti berniukai ir iš visų drąsiausias. Džunė nė kiek nenustebo, kai prieš ketverius metus jam buvo pareikšta padėka už narsą per gaisrą iš griūnančio pastato išgelbėjus jauną moterį.

      – Čia tai bent, – šūktelėjo vienas iš svečių. – Kaip gali penkiametis pasirinkti profesiją?

      – O tu, Maksai? – klausia Džunė paties mažiausiojo. Penkiametis Maksas Varas beveik nesiskyrė nuo sulaukusiojo trisdešimt penkerių. Buvo gražus, tamsaus pietietiško gymio, tvarkingai susegiotais be jokios maisto dėmelės marškinėliais – priešingai nei kitų dviejų. Valgė tvarkingai, niekada nepamiršdavo mandagiai paprašyti ir padėkoti.

      – Noriu būti astronautu.

      – Arba milijonieriumi, – šūktelėjo Dilanas. Visi svečiai nusijuokė, o Džunė nenuleido nuo Makso akių. Tas šyptelėjo, o ji pagalvojo, kad nedaugelis žino, kaip jam pikta, kad vaikystėje persirgtas ausų uždegimas taip pakenkė jo klausai, jog jam neteko tapti nei astronautu, nei pagaliau komercinių lėktuvų pilotu.

      Bet ekrane 1983-iaisiais dar viskas įmanoma. Berniukai nuostabūs, o Džunė linkusi papiršliauti:

      – O kurią norėtum vesti, Adamai?

      Kilo juokas, kažkas šūktelėjo:

      – Taigi, Adamai, kurią ketini vesti? – ir tai beveik nustelbė vaikišką balselį. Ekrane jis šypteli ir jai atsako: – Princesę Dianą.

      – Ji ištekėjusi, kvaily, – paaiškina jam Dilanas. Tada nė neklaustas priduria: – Aš vesiu Kseną, karingąją princesę.

      – O tu, Maksai?

      Tas rimtai atsako:

      – Vesiu, kai užaugsiu.

      Ji sustabdė filmą ir, svečiams pamažu įsilinksminant, priėjo prie vyro, kuris ją apkabino.

      – Mirusi princesė, komiksų herojė ir berniukas, laukiantis, kol užaugs. Nėra ko stebėtis, kad jie vis dar nevedę.

      – Viskas savo laiku, mieloji, – tarė Denisas ir pakštelėjo jai į viršugalvį.

      – Jiems po trisdešimt penkerius – ko jie laukia? Kol dar visai nepasenau ir galiu nulaikyti kamerą, norėčiau nufilmuoti anūkus, sėdinčius prie iškylų stalo.

      Lyg atsakydami į šį klausimą, trys vyrai, vis dar geriausi draugai, tvirti, žavūs ir brangūs Džunei, lyg visi trys būtų jos vaikai, pradėjo lažybas, kurių sudėtingas taisykles tesuprato tik jie patys. Bet Džunė lyg ir numanė, kurlink tai veda.

      – O ne, Denisai, ar tik jie nesilažina, kuris ilgiau išliks nevedęs?

      Ji nusiminė, kai jos vyras pritardamas linktelėjo galva, o trys vyrai susidaužė alaus buteliais.

      – Už ištvermingiausią viengungį.

***

      – Negaliu, – tarė į mikrofoną ant pakylos stovintis vyras. Jo nesėkmės pripažinimas nuaidėjo tuščioje žiūrovų salėje, o jis, urgztelėjęs iš nusivylimo, atstūmė mikrofoną į šalį, žengė porą laiptelių žemyn ir dribtelėjo į kėdę šalia Serenos Long. Laimei, ji buvo vienintelė jo klausytoja.

      Savo pirmąjį užsiėmimą su Markusu Lemingu ji nutarė vykdyti jo naujajame kompiuterinių žaidimų imperijos centre Hanteryje, Vašingtono valstijoje.

      – Ką gi, – ramiai tarė ji. – Negalite. Negalite viešai kreiptis į savo galimus akcininkus. Ką norite tuo pasakyti?

      Markusas nusibraukė ranka nuo kaktos lipnų prakaitą. Užuot atsakęs į klausimą, šis dvidešimt šešerių metų generalinis direktorius pripažino:

      – Mano turtas šimto tūkstančių milijonų dolerių vertės. Esu tikras kompiuterių genijus. O stovėdamas čia jaučiu, kad tuojau imsiu vemti.

      – Suprantu. Ir dėl to pasamdėte mane, – jai patiko dirbti ugdymo vadove, puikiai sekėsi. – Noriu, kad įsijaustumėte į savo baimę.

      Jis dėbtelėjo į ją.

      – Nagi, pabandykite. Pajuskite baimės pliūpsnį, jos nežabotą jėgą. Tada paverskime ją mums palankiu jauduliu. Turite puikią interneto svetainę, sėkmės formulę. Niekam kitam nepavyks parduoti geriau nei jums.

      – O kaipgi. Internetu. Galiu parašyti kuo puikiausią elektroninį laišką. Ko dar reikia tiems mano atsakingiems darbuotojams?

      Ji nusijuokė, nors suprato, kad jam ne juokai galvoje. Pagal streso skalę kai kurių žmonių baimė viešai kalbėti pranoksta jų mirties baimę. Ir jai jie dėl to patiko. Jie krovė jai turtus.

      – Patikinu, kad jei praktikuositės ir atliksite mano skirtas užduotis, po mėnesio galėsite pasakyti šią kalbą. Nepažadu, kad mėgausitės ją sakydamas, bet bendrausite su auditorija ir jums seksis.

      – Esate tikra?

      – Taip.

      – Jūs tokia gera specialistė?

      Ji jam šyptelėjo.

      – Taip.

      – Neįstengiu pasakyti kalbos, kai klausosi vienas žmogus. Kaip man gali pavykti, kai klausysis šimtai, o dar milijonams bus transliuojama visuomenės informavimo kanalais?

      – Pradėsime nuo paprastų dalykų. Gal dar nesate pasiruošęs prabilti per mikrofoną pilnai žiūrovų salei. Atnešiu jums vandens. O tada, sėdėdamas šalia manęs, perskaitysite savo kalbą.

      – Tas,