Rafaelis turi vesti. Melanie Milburne

manote, jog sutiksiu turėti ką nors bendra su jumis?

      Rafaelis ciniškai šyptelėjo.

      – Kažin ar turėčiau jums sakyti, ką manau, panele Marš, – nutęsė jis, – nes galite pasiduoti norui ir pliaukštelėti man per veidą.

      Ema pyko ant savęs dėl negebėjimo slėpti emocijų. Jautė, kad jis pranašesnis už ją. Ką dar jis geba įskaityti? Ar mato, kaip ją trikdo jo akivaizdus vyriškumas? Kad jai ima dilgsėti lūpos, vien pažvelgus į jausmingą burną ir pagalvojus, ką jaustų jo bučiuojama?

      Tokia reakcija į jo kūną prilygo šokui. Paprastai ji reaguodavo racionaliai ir ramiai. Niekada nelaikė savęs jausminga; kita vertus, neturėjo didelės patirties su vyrais.

      O Rafaelis Fiorenza tikrai neatrodė neapsiplunksnavęs pienburnis. Aukšta figūra, klasikiniai veido bruožai ir kaip magnetas traukiančios tamsiai rudos akys neįmanomai ilgomis blakstienomis – galingas derinys, kuriam vargiai atsispirtų bet kuri moteris. Nesunku įsivaizduoti, kad jis būtų reiklus ir nuostabus meilužis. Ema tiesiog jautė nuo jo sklindančią, ore traškančią seksualinę energiją ir labiau nei kada nors jautėsi išmušta iš vėžių. Mintis apie santuoką su juo siaubingai trikdė. Advokatė paminėjo vedybas iš išskaičiavimo, o jei Rafaelis užsimanytų tikros santuokos?

      Bandydama surikiuoti mintis, ji pasakė tai, kas jai šovė į galvą pirmiausia.

      – Neatvažiavote į tėvo laidotuves.

      – Nesu veidmainis, – atsakė jis, galiausiai nukreipdamas akis nuo jos veido ir žvelgdamas į sodus. – Tėvas vis vien nebūtų norėjęs manęs matyti. Jis manęs nekentė.

      Išgirdusi kartėlį Ema suraukė kaktą.

      – Negali būti. Retas kuris tėvas sugeba iš tikro nekęsti savo vaikų.

      Ciniškai blizgančios akys vėl įsmigo į jos veidą.

      – Galiu tik spėti, kad versdamas mane vesti jus, tėvas vylėsi kažkokiu būdu mane perauklėti. Ką manote, panele Marš? Ar jums užteks jėgų pažaboti dekadentišką pleibojų?

      Emos skruostus vėl užliejo raudonis, ir ji greitai pakeitė temą.

      – Kiek laiko nebuvote namuose?

      Atsidusęs vyras nužvelgė vilą.

      – Penkiolika metų.

      – Visą tą laiką gyvenote užsienyje?

      – Taip, – žvilgtelėjęs į merginą atsakė Rafaelis. – Daugiausia Londone, bet turiu nekilnojamojo turto ir Prancūzijoje bei Ispanijoje. Tačiau dabar ketinu kraustytis čionai.

      Klausantis maloniai skambančio, žemo balso, Emą apėmė keistas jausmas. Angliškai jis kalbėjo kaip savo gimtąja kalba, su neryškiu Londono akcentu, teikiančiu mirtino patrauklumo. Ji nesunkiai galėjo įsivaizduoti, kaip jis keliauja po visą pasaulį ir kiekviename mieste turi jo dėmesio trokštančią meilužę… Kaip tik taip ir turėtų atrodyti moterų numylėtinis: miklaus liežuvio, patyręs ir seksualus. Netgi jo losjonas kvepėjo erotiškai, citrusiniais vaisiais ir kažkokiu egzotiniu prieskoniu, verčiančiu galvoti apie karštas ir aistringas naktis.

      – Mmm… turiu atiduoti jums atsarginius raktus, – tarė ji, eidama prie paradinių durų. – Be to, yra signalizacijos nuotolinio valdymo pultas. Užrašysiu kodą ir slaptažodį.

      – Pastebėjau, kad tvarkėte rožes, – pasakė Rafaelis. – Kur dingo sodininkai? Tik nesakykite, kad mano taupusis tėvas nenorėjo mokėti už jų paslaugas.

      Ema piktai dėbtelėjo į Rafaelį.

      – Jūsų tėvas buvo labai dosnus savo darbuotojams. Tikriausiai žinote, kad visi jie paminėti testamente. Tiesiog jie pasiėmė poros savaičių atostogas. Aš pati viską prižiūrėjau iki jums atvykstant.

      – Kokia jūs gabi slaugė, pasirodo, esate, – tarstelėjo jis. – Įdomu, ką dar tokio ypatingo sugebate?

      Jausdama jo pašaipų žvilgsnį, Ema ėmė negrabiai ieškoti reikalingų raktų. Širdis vos neiššoko iš krūtinės, kai jo delnas nusileido ant jos rankos ir perėmė raktų ryšulį.

      – Leiskite man, – šypsodamasis pasakė.

      Žingtelėjusi į šoną, Ema mėgino suvaldyti besidaužančią širdį, o jos pirštai vis dar tvinksėjo nuo trumpo jo prisilietimo.

      Pravėręs sunkias duris Rafaelis ironiškai mostelėjo ranka.

      – Po jūsų, panele Marš.

      Ema prasmuko pro šalį nevalingai kvėpdama jo losjono aromatą. Stebėjo, kaip jis žengia vidun ir abejingai nužvelgia juodu ir baltu marmuru išklotą vestibiulį, neįkainojamas skulptūras ir paveikslus.

      – Graži vila, – norėdama užpildyti tylą prabilo ji. – Tikriausiai jums patikdavo čia leisti atostogas. Tiek erdvės…

      Rafaelis atsakė jai neperprantamu žvilgsniu.

      – Namai kartais gali būti pernelyg dideli ir didingi, panele Marš.

      Emos nuogos rankos pašiurpo, nors šalta tikrai nebuvo. Jo elgsena kažkuo pasikeitė. Iš akių tvoskė šaltis, lūpos niūriai susispaudė – Rafaelis nužiūrinėjo ant sienų kabančius paveikslus.

      – Jūs primenate savo tėvą, kai šis dar buvo jaunesnis, – žvilgtelėjusi į Valentino Fiorenzos portretą pasakė ji.

      Rafaelis pasisuko į ją.

      – Kažin ar mano tėvas apsidžiaugtų tai išgirdęs.

      – Kodėl? – suraukė kaktą Ema.

      – Nejaugi jis jums nepasakojo? Aš jį smarkiai nuvyliau. Esu ta balta varna, kuri užtraukė Fiorenzų vardui gėdą.

      Ema lyžtelėjo sausas lūpas.

      – Ne, nepasakojo.

      Perkirtęs vestibiulį Rafaelis sustojo priešais jaunos moters juodais plaukais ir juodomis kaip rašalas akimis portretą. Ema žinojo, kad tai jo motina, buvo paklaususi Liucijos, namų ekonomės. Gabrielė Fiorenza mirė nuo infekcijos sulaukusi vos dvidešimt septynerių, kai Rafaeliui tebuvo šešeri, o jo broliui – ketveri.

      – Ji labai graži, – skausmingoje tyloje nuskambėjo Emos žodžiai.

      – Taip, – Rafaelis vėl pasisuko į ją neperprantama veido išraiška, – ji buvo graži.

      Ema patrypčiojo nuo vienos kojos ant kitos.

      – Mmm… gal norėtumėte, kad išvirčiau kavos ar arbatos? Ekonomė irgi išvykusi, bet žinau, kur kas padėta.

      – Kokia jūs organizuota, panele Marš, – vėl nusišaipė Rafaelis. – Regis, net personalas jūsų klauso – jums paliepus išsivažinėjo atostogų.

      – Personalas irgi turi teisę į poilsį. Be to, kažkas turėjo viskuo pasirūpinti, nes senjoro Fiorenzos vienintelis sūnus nesiteikė nė akių parodyti, kol tėvas dar buvo gyvas.

      Rafaelio veidas suakmenėjo.

      – Matau, ką jūs čia veikėte. Manėte, kad juodindama mane tėvo akyse pirmai progai pasitaikius užsitikrinsite sau dalį palikimo. Tačiau nepavyko, ar ne? Nieko negausite, kol neištekėsite už manęs.

      Emai, nors ir buvo ramaus būdo, darėsi vis sunku tramdytis.

      – Jau sakiau, kad neturėjau nė menkiausio supratimo apie jūsų tėvo ketinimus. Aš lygiai taip pat priblokšta kaip ir jūs.

      Rafaelis nepatikliai krenkštelėjo.

      – Taip ir matau, kaip liejate širdį seniui, pasakojate, kaip negražu, kad jo sūnus atsisako su juo bendrauti. Įdomu, ar jis paaiškino jums, kodėl? Ar išleido kokį vaiduoklį iš sandariai užrakintos Fiorenzų skrynios?

      Ema