Rafaelis turi vesti. Melanie Milburne

Nuo dulkių uždengti antikvariniai baldai, tvirtai užvertos langinės darė vilą panašią į vaiduoklių lankomą vietą. Nutilus aptarnaujančiojo personalo bruzdesiui, vienumos ir atskirties jausmas rodėsi dar stipresnis.

      Daugiau nei metus praleidęs Milane, Valentinas Fiorenza pareiškė Emai norįs numirti viloje. Dabar gi jai atrodė, kad kiekvienas vėjelio gūsis, kiekvienas krustelėjęs lapelis gedi jo išėjimo. Jai patikdavo stumdyti jį vežimėlyje po sodus, nes į pabaigą, nors senis jau sunkiai kalbėdavo, ji jausdavo jo mėgavimąsi gamtos ramybe.

      Einant pro lapinę Emos nosį užplūdo šiltas pavasariškas glicinijų ir jazminų aromatas. Pasilenkusi nuskinti nužydėjusios baltos vijoklinės rožės žiedo, išgirdo įriaumojant į kiemą sportinį automobilį.

      Ji nusibraukė nuo akių išsipešusią plaukų sruogą ir stebėjo, kaip iš juodo automobilio išsirango aukšta figūra. Netgi iš toli panašumas į tėvą iškart krito į akis: lankstumas, ilgos kojos, mąsli, kiek rūstoka veido išraiška, kampuotas smakras ir arogantiškai suspaustos lūpos rodė, kad šis vyras pratęs pasiekti savo. Bet, priešingai nei tėvas, Rafaelis Fiorenza buvo daugiau kaip metro aštuoniasdešimt penkių centimetrų ūgio, o jo tvirtas kūnas nebuvo susuktas ir suėstas ligos, tankūs juodi plaukai blizgėjo ir nesimatė nė vieno žilo plauko. Iš plačiai subrauktų sruogų galėjai spręsti, kad vietoj šukų jis neseniai pasinaudojo pirštais.

      Nors porą kartų teko matyti spaudoje jo nuotrauką, Ema suprato neįvertinusi šio vyro išvaizdos. Tokio patrauklaus vyro ji dar nebuvo sutikusi.

      Vilkėjo paprastas kelnes ir šviesiai melsvus marškinius prasegta apykakle, iki alkūnių paraitytomis rankovėmis. Ant kairiojo riešo – prabangus sidabrinis laikrodis, akis slėpė madingi saulės akiniai.

      Užtrenkęs automobilio dureles vyras ryžtingu žingsniu pasuko tiesiai į sodą. Jau po kelių sekundžių jo ilgos kojos atnešė jį ten, kur stovėjo Ema ir pati to nejausdama gniaužė nuskintos rožės žiedlapius.

      – Spėju, jūs – panelė Marš? – itin nedraugišku, kapotu balsu pasiteiravo jis.

      Ema nemėgdavo kalbėtis su žmonėmis, slepiančiais akis po akiniais, ypač tokiais veidrodiniais. Negalėdama matyti pašnekovo akių ji jausdavosi pažeidžiama. Mergina išdidžiai kilstelėjo smakrą ir numetė sulamdytus žiedlapius ant žemės.

      – Teisingai. O jūs, spėju, Rafaelis Fiorenza.

      Vyras nusiėmė akinius ir perliejo ją neapykantos kupinu rudai juodų akių žvilgsniu.

      – Paskutinė mano tėvo panelė.

      Ema akimirksniu sustingo.

      – Kažkas jus neteisingai informavo, senjore Fiorenza, – lediniu balsu atrėžė ji. – Dirbau jūsų tėvo slauge.

      Vyras ciniškai šyptelėjo, bet šypsena nepalietė tamsių bedugnių akių.

      – Rūpinotės visais jo fiziniais poreikiais, panele Marš? Turiu prisipažinti, kyla įvairiausių minčių…

      – Tai patarčiau ištraukti savo smegenis iš tos paplavų duobės, kurioje jos plūduriuoja, senjore Fiorenza, – išdidžiai atkirto ji.

      Šypsena iš ciniškos virto velniška.

      – Tai ar norėtumėte būti mano nuotaka, panele Marš?

      Ema kietai suspaudė lūpas.

      – Neketinu už jūsų tekėti.

      Pulsuojančioje tyloje vyras iš aukšto žvelgė į ją, nepaleisdamas jos akių. Ema iš visų jėgų stengėsi nesigūžti, bet galiausiai pirmoji nuleido žvilgsnį.

      – Jūs tikriausiai jį privertėte, – pasakė jis. – Silpnumo akimirką įkalbėjote užrašyti jums turtą.

      – Taip kalbėti yra siaubinga, – apstulbo ji. – Neturėjau nė menkiausio supratimo, ką jūsų tėvas ruošiasi padaryti. Pirmąkart apie tai išgirdau iš advokatų kontoros.

      – Nelaikykite manęs kvailiu, – tarė Rafaelis. – Pragyvenote su tėvu pusantrų metų. Po motinos mirties tiek jis nebuvo ištvėręs nė su viena. Niekam ne paslaptis, kad miegojote su juo. Ne kartą apie tai rašė laikraščiai.

      Ema pajuto, kaip liepsnoja skruostai, bet atlaikė jo žvilgsnį.

      – Tokių santykių tarp manęs ir jūsų tėvo nebuvo. Žiniasklaida prisigalvoja dar ne tokių dalykų, kad tik parduotų savo leidinius. Tą patį rašo apie visus garsius ir turtingus žmones.

      Tamsiose akyse spindėjo panieka.

      – Na jau, panele Marš, juk nemanote, kad patikėsiu, jog tėvas įtraukė jus į testamentą paskutinę minutę vien todėl, kad meiliai šypsojotės jam gulint mirties patale?

      Ema nuožmiai dėbtelėjo į jį.

      – Niekada nemiegojau su jūsų tėvu. Tokie tvirtinimai absurdiški.

      Iš veido buvo matyti – jis netiki.

      – Mano tėvas buvo pagarsėjęs mergišius, – tarė Rafaelis. – Pragyvenote su juo daugiau kaip metus, kol jis viešai pripažino sergąs. Labai lengva patikėti, kad įsirangėte į jo lovą norėdama užsitikrinti sau šviesią ateitį.

      – Nieko panašaus! – karštai paneigė Ema. – Sutikau gyventi jo namuose vien todėl, kad jis nenorėjo amžinai į namus ir iš jų šmirinėjančių slaugių. Taip pat baiminosi, kad sužinoję jį mirtinai sergant vėžiu, investuotojai spruks kuo toliau kaip žiurkės iš skęstančio laivo. Iš pradžių liga progresavo lėtai, bet prieš porą mėnesių jis suvokė, kad laiko liko nedaug. Dariau viską, ką galėjau, kad palengvinčiau jo paskutines dienas.

      – Kertu lažybų, kad darėte, – nusišaipė jis. – Nors, turiu pasakyti, jūs ne jo tipo mergina. Tėvui paprastai patikdavo krūtiningos, vulgarios blondinės. Turbūt visai neseniai pamėgo miniatiūrines brunetes!

      Ema pajuto, kaip jo deginantis tamsus žvilgsnis perbėga kūnu nuo galvos iki kojų. Viduje ji kunkuliavo.

      – Tokios užuominos mane žeidžia, – tarė ji. – Dabar suprantu, kodėl tėvas drausdavo net minėti jūsų vardą jam girdint. Jūsų manieros siaubingos.

      Rafaeliui užteko įžūlumo nusikvatoti.

      – Kalbate kaip kokia senamadiška senmergė mokytoja, – paerzino jis, – ta pavardė – panelė Marš – jums idealiai tinka. Spėju, tėvui patikdavo, kai jį apkamšydavote lovoje…

      Ema neteko žado ir niršo pati ant savęs, kad vėl paraudo.

      – Jūs!.. Neturite teisės su manimi kalbėti kaip…

      – Turiu visas teises! – nemandagiai nukirto jis. – Mano tėvas nenorėjo jūsų vesti, ar ne? Mirus motinai jis prisiekė niekada nebevesiąs. Bet, matyt, jūs vis tiek sugalvojote, kaip užgrobti Fiorenzų turtą ir pasisiūlėte ištekėti už manęs.

      Sukandusi dantis Ema kovojo su įsiūčiu.

      – Nė už ką nesutikčiau už jūsų tekėti!

      Jo akys įsmigo į ją kaip du lazeriai.

      – Bandote išpešti daugiau, ar ne, panele Marš? Esu tikras, kad tiek išgalėsiu. Tiesiog pasakykite sumą, ir aš tuoj pat išrašysiu jums čekį.

      Nuo tokio įžūlumo Ema pasišiaušė.

      – Manote, kad užteks pamojuoti man prieš nosį pinigine?

      Vyras niekinamai šyptelėjo.

      – Tokios moterys kaip jūs supranta pinigų kalbą. Mano tėvas įkrito jums į delną kaip sultinga, prinokusi vyšnia. Turbūt teko gerokai paplušėti, kol įkalbėjote jį perrašyti testamentą. Įdomu, kokių gudrybių prireikė.

      Ema dar niekada nejautė tokio noro