Provokuojantis žaidimas. Lori Foster

Šedou mūvėjo tampres, sukištas į minkštus odinius batus. Ji apsisuko, ištiesusi rankas į šalis, ir Brentas perskaitė ant megztinio nugaros užrašytus žodžius: „Pripažinkit – dar nematėt taip GERAI atrodančios keturiasdešimtmetės.“

      Jis papurtė galvą.

      – Labai gražu. Bet jums ne keturiasdešimt.

      – Iš kur žinote? – Šedou buvo trisdešimt vieneri, bet to nebuvo jam minėjusi. Ji nusišypsojo. – Mano vairuotojo pažymėjimas saugiai glūdi rankinėje. Šnipinėjote?

      Brentas tepasakė:

      – Žinau, kad jums ne keturiasdešimt.

      – Manote, kad kaip keturiasdešimtmetė gerai atrodau?

      – Per gerai, – pabrėžtinai atsakė jis. – Maniau, kad moterys visada sako esančios jaunesnės, ne vyresnės.

      – Ir kam man šitaip daryti? Jeigu sakyčiau, kad man dvidešimt, žmonės galvotų, jog, būdama tokia jauna, atrodau siaubingai. Bet kaip keturiasdešimtmetei – visai neblogai.

      – Ponia, manau, kad atrodote velniškai gerai, kad ir kokio būtumėte amžiaus.

      Jo žodžiai nuskambėjo taip nuoširdžiai, kad Šedou širdis smarkiai sutuksėjo iš susijaudinimo. Tačiau ji puikiai tai nuslėpė.

      – Palaukite, pasiimsiu paltą, atsitempsiu iš parduotuvės užkaborių savo padėjėją ir galėsime eiti.

      Kai Šedou grįžo iš galinės parduotuvės dalies, paskui ją atėjo moteris, nešina pilnu glėbiu paklodžių su užrašais. Vilkdamasi paltą Šedou išdėstė nurodymus:

      – Čia Kelė, mano nepakeičiama dešinioji ranka, labai miela, nors ir drovoka dama. Kele, čia Brentas Bramvelas. Jei manęs prireiktų, mes būsime kavinėje.

      Kelė nusišypsojo.

      – Neskubėkite. Aš su viskuo susidorosiu.

      – Aišku, kad susidorosi. Nė minutės nesuabejočiau. Kai baigsi jas krauti, vieną pakabink, kad visi matytų užrašus, gerai? Gal netgi prie vitrinos, kur įžiūrėtų ir praeiviai.

      Brentas paėmė Šedou už parankės ir išsivedė pro duris.

      – Kas užrašyta ant tų paklodžių, jei nori, kad visi matytų?

      Net ir per storus jų paltus, apsupta šalčio, Šedou juto pašonėje Brento šilumą. Ji išsilenkė apledėjusio šaligatvio lopo ir dar labiau priartėjo prie Brento.

      – A… tinkamos vietos kūno dalims.

      Brentas akimirksniui sutriko, paskui nusijuokė.

      – Juokauji?

      – Ne, – atsakė Šedou. – Tai tarsi vaizdinis vadovas. Tikiuosi, kad jas puikiai pirks.

      – Ar sau tokių jau nusipirkai?

      Iki kavinės reikėjo paėjėti vos pro vieną kitą parduotuvę, taigi Brento klausimas nuskambėjo jiems ją jau pasiekus. Šedou įėjo ir giliai įkvėpė nuostabaus šviežiai iškeptos duonos, bandelių ir įvairių skonių kavos kvapo.

      – Man čia be galo patinka, – užuot atsakiusi, pareiškė ji Brentui. – Niekas taip nenuramina kaip mielių ir šiltos duonos kvapas.

      – O, nežinau. Sugalvočiau keletą man mielesnių kvapų.

      Šedou nusirengė paltą, atsisėdo prie mažo staliuko ir palaukė, kol Brentas nusivilks ir atsisės priešais. Tada, pasirėmusi žandą kumščiu, įdėmiai nužvelgė jį.

      – Aš tave suerzinau. Štai kodėl taip įžūliai elgiesi.

      Jis kilstelėjo antakį.

      – Įžūliai? Maniau, kad tiesiog kalbamės.

      Šedou dar kurį laiką jį stebėjo, paskui atsiduso.

      – Gerai. Ne, greičiausiai tai tinka daugumai vyrų ir tikriausiai daugybei moterų.

      – Prašau?

      Ji nusijuokė iš Brento sutrikimo.

      – Atsakau į tavo klausimus, jei jau tvirtini, kad jie nėra įžūlūs. Ne, aš neturiu tokių paklodžių ir sutinku, kad daugybė vyrų galėtų sugalvoti kitų patrauklių kvapų – ne tik kepamos duonos. Tai tinka ir moterims.

      – Bet ne tau?

      Šedou pagrasino jam pirštu.

      – Aš mėgstu keptą duoną. Žinai, tai labai saugu. A, štai ir Eliza.

      Šedou vėl ėmėsi supažindinimo procedūros. Eliza, viena jos draugių, nuvėrė Brentą vertinančiu žvilgsniu.

      – Aš valgysiu salotų, – pasakė Šedou, nutraukdama įdėmią apžiūrą, – ir tuno sumuštinį su rugine duona, o desertui – obuolių pyragaitį.

      Brentas žvilgtelėjo į valgiaraštį ir užsisakė tą patį.

      – Ar norite paragauti ypatingos šios dienos kavos?

      Šedou atsakė Brentui dar nespėjus išsižioti:

      – Aišku. Atnešk visą kavinuką.

      Elizai nueinant, Brentas susiraukė.

      – Kas ta „ypatinga dienos kava“?

      – Neįsivaizduoju. Bet čia ji visada nuostabi. Be to, man patinka rizikuoti. – Šedou įsmeigė akis į savo vandens stiklinę ir pridūrė: – Tau ne?

      Brentas atsilošė kėdėje. Jo akys, vos pastebimai įspėdamos Šedou, žėrėjo ryžtu.

      – Didžiąją šios savaitės dalį būsiu užsiėmęs – reikia įsikurti, – atsakė į jos klausimą, – bet jei iš tiesų taip mėgsti rizikuoti, gal sutiktum penktadienį su manimi pavakarieniauti?

      Šiandien tik pirmadienis. Šedou truputį nusiminė, kad Brentas nenori su ja susitikti iki pat savaitės galo.

      – Nežinau. Nesu tikra, kad tu patikimas. Labai gražus, bet ir plepus. Nujaučiu, kad gali būti pavojingas, o perprasti žmones man paprastai sekasi labai neblogai. Anksčiau nesisekdavo… – Ji gūžtelėjo pečiais. – Bet dabar sekasi.

      – Iš tavo kalbos sakyčiau, kad esi atsargi, nelinkusi rizikuoti.

      – Yra skirtumas tarp polinkio rizikuoti ir paprasčiausio kvailumo. – Šedou pasilenkė į priekį ir, įsmeigusi į Brentą akis, pareiškė: – Aš niekada nesielgiu kvailai.

      Pastebėjo, kaip jo lūpos dėl tokio jos pasipiktinimo vos regimai kryptelėjo, bet Brento atsakymas buvo gana švelnus:

      – Nereikia manęs įtikinėti. Žiūrinėjau tavo lankstinuką. Akivaizdu, kad esi protinga moteris, turi gerą galvą verslui.

      Atrodė, kad jis kalba nuoširdžiai, bet Šedou tuo abejojo. Nenorėjo pernelyg greitai įsivelti. Gana, kad Brentas jai atrodo toks patrauklus, toks žavingas. Jei dar mokėtų sakyti komplimentus ir būtų pastabus, taptų beveik šventuoju, o ji nebuvo tokia kvaila, kad tuo patikėtų.

      Eliza atnešė maistą ir kol viską išdėliojo, jie abu tylėjo. Keletą kartų jų akys susitiko, bet tik Šedou įsidėjus į burną didžiulį kąsnį salotų Brentas paklausė:

      – Taigi. Jei nenori vakarieniauti, ką tuomet norėtum veikti? Šią savaitę kraustausi į naują namą, bet spėčiau apsitvarkyti ir pakviesti tave į svečius, jei norėtum praleisti visas įžangas.

      Šedou susimąsčiusi kramtė, ji suprato, jog Brentas užmetė jauką ne šiaip sau, kad jautėsi esąs teisus, būdamas toks įžūliai tiesmukas.

      Apsivilkęs dalykišku tamsiai pilku kostiumu, smulkiai dryžuotais marškiniais ir pasirišęs šilkinį kaklaraištį, Brentas atrodė kaip vyriškos elegancijos įsikūnijimas. Iš po marškinių rankogalio