Provokuojantis žaidimas. Lori Foster

ir toliau vadinsite mane Hektoru, jei neprisistatysiu?

      – Žinoma. Na, bent dar dvi minutes. Paskui turėsiu primygtinai paprašyti, kad leistumėte man grįžti prie savo darbų.

      Brentas atsistojo ir oficialiai ištiesė ranką. Šedou ją paspaudė.

      – Nusivilsite sužinojusi, kad aš esu angeliškasis Brentas. Ne Hektoras. Tiksliau – Brentas Bramvelas.

      Šedou, vos regimai šypsodamasi, nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.

      – Tinka. Ir klystate: nė kiek nenusivyliau su jumis susipažinusi, Brentai. Priešingai, jūs esate kaip tik tas, kurio ieškojau.

      Šedou, rodės, buvo smagu, kad Brentas vėl ilgokai spaudžia ranką.

      – Tikriausiai kritau smarkiau nei galvojau. Ką pasakėte?

      – Gerai mane išgirdote, – patikino jį Šedou, išlaisvindama savo ranką. – Tik pažiūrėkite į save. Aukštas ir gražus. Paltas viską truputį slepia, bet, manyčiau, esate netgi gerai sudėtas. Ir ne per senas. Maždaug trisdešimt penkerių?

      – Trisdešimt ketverių, – nevalingai pataisė Brentas, paskui paklausė: – O kam būtent esu tinkamas?

      Šedou nusijuokė, prisitraukė sau kitą kėdę ir mostelėjo Brentui sėstis.

      Jis išties buvo labai patrauklus. Ji iškart tai pastebėjo. Žalios Brento akys buvo įdėmios ir atviros, rusvi antakiai sunkūs, dabar nuleisti ir irzliai suraukti. Jo veido bruožai buvo griežti, nosis tiesi ir siaura, skruostikauliai aukšti, o žandikaulis – tvirtas. O lūpos… Brento lūpos buvo labai gundančios, dailios, apatinė šiek tiek putlesnė, ant kairio skruosto – duobutė. Šedou atsiduso.

      Geriausia tai – bent jau jos manymu – kad Brentui buvo nesvetimas keistas sąmojis, kuris Šedou patiko. Pasaulyje buvo tikrai nedaug dalykų, kuriuos ji mėgo labiau už juoką. Pagaliau pasiekė tą ribą gyvenime, kai galėjo iki valios mėgautis paprasčiausia laime būti gyva. Nuolatinis, neblėstantis optimizmas buvo viena iš priežasčių, dėl kurių žmonės visuomet manydavo, kad Šedou yra kitokia, gal net keistoka. Ir netgi tai jai atrodė juokinga.

      Brentas nuo taip užtrukusio jo asmens apžiūrinėjimo, rodės, tuoj pratrūks, taigi Šedou nusprendė paaiškinti:

      – Firminės parduotuvės šiame komplekse nusprendė susivienyti ir surengti konkursą – pavadinome jį „Meilė ir juokas“. Kiekvienas iš mūsų privalome surasti dešimt vyrų, atitinkančių vienišų moterų reikalavimus, iš esmės – tai patrauklumas, humoro jausmas ir romantiška prigimtis. Konkurso dalyvių nuotraukos bus eksponuojamos mūsų parduotuvėse ir kiekviena atėjusi moteris galės balsuoti už savo numylėtinį: vienas balsas vieno apsilankymo metu. Savaime suprantama, tikimės, kad šis sumanymas pritrauks į parduotuves daugiau žmonių.

      Buvo akivaizdu, kad Šedou vėl pribloškė Brentą, tad skubėjo tęsti kalbą, kol jis dar nespėjo atsipeikėti ir pradėti prieštarauti:

      – Yra daugybė paskatinimų, kad vyrai norėtų dalyvauti konkurse. Prisideda visos parduotuvės. Didįjį prizą – atostogas konkurso nugalėtojui ir jo pasirinktai damai – dovanos kelionių agentūra. Nuotraukas darys fotografas, antros durys nuo maniškių. Yra ir kitų prizų, pavyzdžiui, visą mėnesį nemokama kava su bandele ir daugybė nuolaidų kuponų. Nuo manęs bus įteiktas dviejų šimtų dolerių vertės čekis. Dovanos gana įspūdingos.

      Brentas nieko nesakė, tik žvelgė į ją primerkęs akis. Šedou nujautė, kad bus kažkaip jį įžeidusi ar suerzinusi. Ji pasmalsavo:

      – Koks jūsų ūgis?

      Brentas pašoko.

      – Manau, aš jau eisiu. Buvo, hm… neįprasta su jumis susipažinti.

      Šedou nulėkė paskui jį, svarstydama, kas iš viso to, ką pasakė, perpildė taurę. Brentas staiga sustojo. Jis apsidairė mažutėje jos parduotuvėlėje lyg ir stebėdamasis, akys lakstė tai šen, tai ten, kol stabtelėjo prie atskirų daiktų.

      – Kas, po velnių, čia per parduotuvė?

      Šedou iškart užsigavo ir įsisprendė rankomis į klubus.

      – Dovanų krautuvėlė.

      Brentas dviem ilgais žingsniais pasiekė duris, iškišo lauk galvą ir pasižiūrėjo į viršuje kabančią iškabą.

      – „Seksualu“? Kas čia per pavadinimas?

      – Žinot, pavadinimą sugalvojo mano draugė, dirbanti reklamos srityje. Dar ji sugalvojo puikią reklamos kampaniją. Kai kurie šūkiai ant mano marškinėlių ir kitų daiktų – taip pat jos kūryba. – Brento akys taip patamsėjo, kad atrodė greičiau juodos nei žalios. Šedou pakreipė galvą. – Ar norėtumėte lankstinuko?

      Brentas atsisuko į ją.

      – Gal jūs man tiesiog paaiškinkite, kokiu verslu čia užsiimate.

      Akimirką pagauta užsispyrimo Šedou susiraukė, paskui gūžtelėjo pečiais. Dėl šito tikrai nevertėjo irzti. Ji persibraukė ranka plaukus, apsižvalgė ir pagalvojo, nuo ko pradėti.

      – Mano sritis – seksualių daiktų pardavimas, – galiausiai pasakė ji. – Ne įprastų šilkinių ir satino chalatėlių. Nesu kokia rimtuolė, manau, ir meilė tokia neturėtų būti. Tai, ką parduodu, yra smagu. Ir patogu. Tai, kas seksualu, gali būti linksma, ir atvirkščiai, jei tik drabužį dėvi tinkama moteris. Manau, kad vyrai tai jau seniai žino.

      Pamačiusi, kad Brentas susidomėjo, Šedou išsamiau ėmė dėstyti savo teorijas:

      – Kartą atlikau apklausą ir, mano nuostabai, dauguma vyrų sakė, kad moterys atrodo labai seksualiai, kai yra susitaršiusios. Įsivaizduojate? Noriu pasakyti, moterys visą laiką laksto, stengdamosi būti tobulos. Pasidariusios tobulą manikiūrą, tobulai apsirengusios, tobulai kvepiančios ir tobulai susišukavusios. Visa tai nesą- monės.

      Neatrodė, kad Brentas tuo visiškai patikėjo.

      – Vienas vyriškis, – tęsė ji, – vedęs jau dešimt metų, pasakė, kad labiausiai susijaudina, kai pamato žmoną su prijuoste, ruošiančią valgį. Kitas aiškino, kad jam žmona atrodo seksualiausia, kai tik prabunda ryte, šilta ir apdujusi. Jaunas koledžo studentas pareiškė, jog seksualiausias iš visų drabužių, kokius tik yra matęs moteris dėvint, buvo gerokai padėvėti šortai, padaryti iš nukirptų džinsų. Bet aukščiausiai jų sąraše buvo humoro jausmas.

      – Tai ką jūs parduodate? – jau pagautas smalsumo paklausė Brentas. – Prijuostes ir šortus iš nukirptų džinsų?

      Šedou nusišaipė:

      – Aišku, kad ne. Parduodu marškinėlius, kaip šitie, kurie yra paprasčiausiai juokingi. Ir apatinius, pasiūtus iš minkščiausios medvilnės, kuri, galiu pasakyti, yra daug patogesnė už šilką. – Ji pastebėjo, kaip Brento akys išsiplėtė – tikriausiai dėl to, kad papasakojo, kokius apatinius labiausiai mėgsta. Šedou perėjo parduotuvę ir paėmė nuo lentynos naktinius marškinius. – Kad ir šitie naktinukai. Jie švelnūs, šilti ir patogūs. – Ji įkišo vidun ranką. – Bet kartu ganėtinai permatomi. Matote mano pirštus?

      Brentas stebėjo, kaip ji prispaudė ranką prie medžiagos.

      – Hmm.

      – O daugybė sagučių priekyje – tikras iššūkis. Ar įsivaizduojate, kaip stovite, laukiate, stebite moterį…

      – Jūs?

      – Bet kuri jūsų trokštama moteris, – patikslino Šedou, – atsisega visas šitas sagutes?

      – Galėtų tiesiog nusitraukti naktinius per galvą.

      Šedou suirzusi atkirto:

      – Tada nebūtų smagu. Turite pasitelkti bent truputį