Per geras, kad būtų tikras. Kristan Higgins

suabejojau, ar tai, ką pasakiau, nuskambėjo išmintingai.

      Faras įtariai pažvelgė į mane ir kažką pasižymėjo nedidelėje juodoje užrašų knygelėje.

      – Ar jūs išgėrusi, panele? – paklausė jis.

      – Truputį, – kaltai išlemenau. – Ir tikrai nevairavau automobilio. Buvau vestuvėse. Ištekėjo mano pusseserė. Ne pati maloniausia būtybė. Na, nesvarbu. Žodžiu, aš išgėriau vieną kokteilį. Džino su toniku. Tiesą sakant, du su puse. Na, gal tris.

      Faras užvertė užrašų knygelę ir atsiduso.

      – Bučai? – Tarpduryje pasirodė antrasis policininkas. – Iškilo problema.

      – Ar jis pabėgo? – gyvai pasidomėjau. – Išsigelbėjo? Antrasis policininkas gailiai pažvelgė į mane.

      – Ne, panele, jis vis dar sėdi ant jūsų laiptų. Mes uždėjome jam antrankius, tad galite nebijoti. Bučai, ar galėtum ateiti minutėlei?

      Bučas pakilo, lempos šviesoje sublizgo ginklas. Spausdama Angusą prie krūtinės aš nutykinau prie svetainės lango ir truputį praskleidžiau portjerą (mėlyno natūralaus šilko, labai gražią). Ant priebučio laiptelių nugara į mane išties vis dar sėdėjo vagišius, o pareigūnas Bučas kažką aptarinėjo su porininku.

      Dabar, kai man nebegrėsė mirtinas pavojus, galėjau kaip reikiant apžiūrėti nepažįstamąjį. Tankūs rudi plaukai, tiesą sakant, gana gražūs. Platūs pečiai… Gerai, kad man neteko su juo susigrumti. Na, tikiuosi, kad tai, kas nutiko, nebuvo grumtynės. Žvelgiant į rankų raumenis, išsišovusius pro marškinius, buvo galima spręsti, kad vyrukas tvirtas. Jis tik apsimetė esąs romus, kai leidosi surakinamas antrankiais. Tarsi pajutęs mano žvilgsnį vagišius atsigręžė. Aš krūptelėjau ir skubiai atšokau nuo lango. Nepažįstamojo akis jau buvo spėjusi užtinti. Po galais! Aš visai neplanavau jo pulti. Aš išvis nieko neplanavau… Kiek suprantu, veikiau instinktyviai.

      Pareigūnas Bučas sugrįžo į vidų.

      – Gal jam reikia ledo? – pašnibždomis paklausiau.

      – Jam viskas bus gerai, panele. Tvirtina, kad gyvena gretimame name, bet mes ketiname vežtis jį į policijos skyrių ir patikrinti jo pasakojimą. Ar galite man pateikti savo kontaktinius duomenis?

      – Žinoma, – atsiliepiau ir padiktavau telefono numerį. Tada įsisąmoninau policininko pasakytus žodžius. „Gyvena gretimame name."

      Vadinasi, aš ką tik aptalžiau lazda savo naująjį kaimyną.

      3

      Pirmiausia, ką padariau vos atsibudusi, – tai išsiropščiau iš lovos ir apsiblaususiomis nuo pagirių akimis sužiurau į gretimą namą. Jis atrodė tylus. Nebuvo matyti jokių gyvybės ženklų. Kartu su galvos skausmu mane užgriuvo kaltė, kai prisiminiau nuostabos kupiną vagišiaus, o gal visai ir ne vagišiaus, veidą. Turėjau tiesiog paskambinti policijai ir žiūrėti, kas bus toliau. Galbūt reikėtų įspėti tėtį. Juk jis teisininkas. Tiesa, jo sritis – mokesčiai. O štai sesuo Margareta baudžiamųjų bylų advokatė. Kertu lažybų, jog man jos paslaugos labiau pravers.

      Po galais! Daug atiduočiau, kad nebūčiau trenkusi tam vaikinui. Bet nieko nepadarysi. Taip jau nutiko. Juk jis slampinėjo aplink namą po vidurnakčio. Tai ko tikėjosi? Kad pakviesiu išgerti kavos? Be to, gali būti, jog jis melavo. Galbūt „gyvenimas gretimame name" – viso labo tik prasimanymas. Ir aš padariau paslaugą vietos bendruomenei. Šiaip ar taip, nesu pratusi tvatyti žmonių lazda. Tikiuosi, kad vyrukas nukentėjo nesmarkiai. Ir pernelyg nesupyko.

      Metusi žvilgsnį į suknelę, kurios dėl naktinio šurmulio taip ir nepakabinau į spintą, prisiminiau Kitės vestuves. O ir Endrių su Natali. Ką jau kalbėti apie Vajatą, mano naująjį išgalvotą gerbėją. Aš nusišypsojau. Dar vienas menamas vaikinas. Vėl griebiausi to paties.

      Iš to, ką papasakojau, galėjo susidaryti įspūdis, kad Natali yra… na, ne išpaikinta, bet apsupta dėmesio. Tai tiesa. Ją vieningai dievino mūsų tėvai, Margareta, nors pelnyti jos meilę ne taip lengva, ir net mėmė. O labiausiai – aš pati. Tiesą sakant, mano pirmasis ryškus gyvenimo prisiminimas susijęs kaip tik su Natali. Tai buvo ketvirtasis mano gimtadienis. Močiutė rūkė virtuvėje, neva prižiūrėdama orkaitėje kepantį pyragą, saldus vanilės kvapas visai maloniai maišėsi su cigaretės dūmais.

      Mano vaikystės virtuvė, regis, buvo milžiniškas kambarys, pilnas nuostabių, netikėtų lobių, bet pats mėgstamiausias kampelis – maisto podėlis, kitaip tariant, ilga tamsi patalpa su lentynomis nuo grindų iki lubų. Aš dažnai įsigaudavau vidun, užsidarydavau duris ir kramsnodavau šokoladinius sausainius iš maišelio, apsupta nuostabios tylos. Tai buvo tarsi maži namai namuose, pilni selterio ir šunų ėdalo. Mūsų kokerspanielė Marnė įsitaisydavo kartu su manimi ir vizgindavo striuką uodegėlę kaskart, kai aš atlauždavau jai sausainio gabalėlį, o pati sušlamšdavau visą vienu kartu. Sykiais mama praverdavo duris ir suspigdavo iš išgąsčio aptikusi mane, draugiškai lindinčią podėlyje su šunimi. Ten aš visada jausdavausi be galo saugi.

      Žodžiu, tuokart, per mano ketvirtąjį gimtadienį, mėmė rūkė, o mudvi su Marne tūnojome podėlyje ir dalijomės dribsniais, kai aš išgirdau, kaip atsidarė durys. Į virtuvę įėjo mama su tėčiu. Gyvenimas virte virė… Mamos keletą dienų nebuvo ir dabar aš išgirdau, kad ji šaukė mane: „Greise, kur tu?! Su gimtadieniu, mieloji! Mes čia kai ką atsivežėme ir ji nori su tavimi susitikti!"

      „Kur mūsų sukaktuvininkė?! – sugriaudėjo tėtis. – Argi ji nenori gauti dovanų?"

      Staiga supratusi, kaip labai pasiilgau mamos, aš išlindau iš podėlio, peržengiau močiutės kojas su iššokusiomis venomis ir pasileidau prie mamos, kuri sėdėjo prie virtuvės stalo, dar nė nenusivilkusi palto. Rankose laikė kūdikį, įsuktą į minkštą rausvą antklodėlę.

      „Mano gimtadienio dovana!" – džiaugsmingai sušukau.

      Galiausiai suaugusiesiems vis dėlto pavyko išaiškinti, kad kūdikis priklauso ne tik man, bet ir Margaretai, ir visiems kitiems taip pat. O dovana, kuri skirta vien man, tiesą sakant, yra pliušinis šuniukas. (Jei tikėsime šeimos legendomis, dar tą pačią dieną aš įdėjau savo žaislą į kūdikio lopšį, nudžiuginusi tėvus tokiu neišpasakytu dosnumu.) Bet man niekada nepavyko atsikratyti jausmo, jog Natali Roza priklauso man, be jokios abejonės, daug labiau nei Margaretai, kuri tuo metu buvo septynerių ir pakankamai sumani, kad sugebėtų išsisukti nuo vyresniosios sesės pareigų.

      „Greise, tavo kūdikiui reikia tavęs!" – šaukdavo ji, kai mama paprašydavo padėti pavalgydinti Natę jogurtu arba pakeisti sauskelnes. Bet aš nesukau dėl to galvos. Man patiko būti ypatinga sese, vyresne net ketveriais ilgais metais. Sese, kuri niekam nesipainioja po kojų ir kurios neignoruoja Margareta. Mano gimimo diena tapo labiau mudviejų su Natali. Ji ženklino ne tiek mano atsiradimą, kiek mūsų bendravimo pradžią. Tiksliau mano gimimo diena tapo man dar svarbesnė, nes tai buvo diena, kai gavau Natali.

      Sesutė netemdė man džiaugsmo. Palengva iš nuostabaus kūdikio ji tapo dar gražesne mergaite su šilkiniais šviesiais plaukais, dangaus žydrumo akimis, švelniais lyg tulpių žiedlapiai skruostais ir tokiomis ilgomis blakstienomis, kad jos lietė lenktus antakius. Pirmasis mažylės ištartas žodis buvo „Gisė". Mes visi supratome, kad jis vainikavo Natali pastangas ištarti mano vardą.

      Augdama ji lygiavosi į mane. Margareta, nepaisant atsainumo ir paniekos, buvo gera sesė, bet jai labiau patiko išlaikyti atstumą ir paaiškinti, kaip nepatekti į bėdą arba kodėl negalima liesti jos daiktų. Žaidimams, glamonėms, draugijai Natali turėjo mane ir man tai labai patiko. Sulaukusi ketverių ji valandų valandas mėgindavo prismaigstyti segtukų į mano neklusnias garbanas, garsiai svajodama, kad jos lygūs šviesūs plaukai virstų, jos žodžiais tariant, „nuostabiu rudu debesiu". Darželio laikais mudvi žaisdavome žaidimą „Parodyk ir įvardyk" ir tikriausiai