Per geras, kad būtų tikras. Kristan Higgins

ateis ir mano eilė."

      – Ar tau sunku matyti juodu kartu?! – išrėkė teta Meivė.

      – Ne. Nė truputėlio, – pamelavau nesiliaudama šypsotis. – Labai džiaugiuosi, jog jie susitikinėja.

      Na ir kas, kad „džiaugiuosi" per skambiai pasakyta. O kas man belieka? Viskas taip sudėtinga.

      – Tu narsuolė! – pareiškė teta Meivė. – Esi vieniša narsi moteris, Greise Emerson, – dar kartą pakartojo ir nuspūdino ieškoti kitos aukos.

      – Na ir komplimentas, – pakomentavo mano sesuo Margareta ir įsitaisė greta prie staliuko. – Ar jau dairaisi kokio tinkamo aštraus įnagio venoms persipjauti? O gal svarstai galimybę nusinuodyti smalkėmis?

      – Tik paklausyk, ką kalbi, didžioji jautruole. Tavo seseriškas rūpestis išspaudė man ašaras.

      Ji išsišiepė.

      – Tikrai? Gali drąsiai guostis vyresnei sesei. Nugėriau didelį gurkšnį džino su toniku.

      – Šiek tiek pavargau nuo žmonių, kurie giria mane už narsą, tarsi būčiau kokia jūrų pėstininkė, užplaukusi ant minos. Juk būti vienišai nėra pats blogiausias dalykas pasaulyje.

      – Norėčiau būti vieniša visą laiką, – atsiliepė Margo, žiūrėdama į besiartinantį savo sutuoktinį.

      – Sveikas, Stiuartai, – meiliai pasilabinau. – Šiandien nemačiau tavęs mokykloje.

      Stiuartas dirbo psichologu mūsų privačioje mokykloje ir, tiesą sakant, būtent jis pranešė man apie laisvą istorikės vietą prieš šešerius metus. Sesers vyras labai paisė kanonų… Baltutėlaičiai marškiniai su standžia apykakle, liemenė su rombais, odiniai nesuvarstomi batai su kutais, išpuoselėta barzdelė. Šis ramus ir malonus žmogus susipažino su Margareta universitete ir tapo ištikimu jos tarnu visiems laikams.

      – Kaip laikaisi, Greise? – pasiteiravo jis ir ištiesė dar vieną taurę mano mėgstamo gėrimo – džino su toniku ir citrina.

      – Kuo puikiausiai, Stiuartai, – atsakiau.

      – Sveika, Margareta, sveikas Stiuartai! – šūktelėjo teta Redžė iš šokių aikštelės. Paskui pastebėjo mane ir suakmenėjo. – Ak, sveika, Greise. Taip puikiai atrodai. Aukščiau galvą, brangute. Tu dar šoksi per savo vestuves vieną gražią dieną, kuri netruks išaušti.

      – Negali būti, dėkui, teta Redže, – atsiliepiau aš ir išraiškingai dėbtelėjau į seserį. Redžė apdovanojo mane liūdna šypsena ir nuslinko liežuvauti toliau.

      – Man vis dar tai atrodo nenormalu, – pareiškė Margo. – Ir kaip Endrius su Natali galėjo… Jėzau Kristau su erškėčių vainiku! Man tai galvoje netelpa. O, beje, kur jie?

      – Kaip tu, Greise? Ar tik dediesi, kad viskas gerai, brangute, ar taip išties yra? – pasidomėjo mama, kaip tik prisiartinusi prie mūsų staliuko. Tėtis, kuris stūmė vežimėlį su savo senutėle motina, irgi netruko prisistatyti.

      – Jai viskas gerai, Nense, – nekantriai išpyškino jis. – Tik pažvelk į ją! Argi tau taip neatrodo? Palik ją ramybėje! Daugiau nekalbėk apie tai.

      – Užsičiaupk, Džimai! Aš pažįstu savo vaikus. Ir žinau, kas juos žeidžia. Geri tėvai gali kalbėti. – Ji nuvėrė sutuoktinį reikšmingu šaltu žvilgsniu.

      – Geri tėvai? Aš ir esu geras tėvas, – nieko nelaukęs atkirto tėtis.

      – Jaučiuosi puikiai, mama. Tėtis teisus. Tiesiog nuostabiai. Tik pažvelkite, kaip puikiai atrodo Kitė!

      – Beveik taip pat šauniai kaip per pirmąsias vestuves, – patvirtino Margareta.

      – Ar jau matei Endrių? – nesitvėrė mama. – Ar tau sunku, brangute?

      – Man viskas gerai, – pakartojau. – Kuo puikiausiai. Mano devyniasdešimt trejų metų mėmė5 pabarškino ledukus aukštoje viskio taurėje.

      – Kaip Greisė nesugebėjo išsaugoti vyro, jeigu kare ir meilėje visos priemonės tinkamos?

      – Čia bent jau visi gyvi! – įterpė trigrašį Margareta. Mėmė nekreipė dėmesio į ją, tik dygiomis traiškanotomis akimis spoksojo į mane.

      – Man buvo vieni niekai susirasti vyrą. Vyrai mylėjo mane. Kadaise buvau tikra gražuolė. Juk žinai, – suvebleno ji.

      – Ir dabar esi, – atsiliepiau. – Tik pažvelk į save! Kaip tau pavyksta, mėmė? Neatrodai nė diena vyresnė nei šimto dešimties.

      – Greise, būk gera, – bejėgiškai sumurmėjo tėtis. – Neliek žibalo į ugnį.

      – Juokis, kiek tik nori, Greise. Mano jaunikis niekada manęs nepaliko. – Mėmė išmaukė „Manhatano" kokteilio likutį ir ištiesė taurę tėčiui, o šis klusniai ją paėmė.

      – Tau ir nereikia vyro, – ryžtingai pareiškė mama. – Nė vienai moteriai nereikia, – pridūrė ji ir vėl iškalbingai dėbtelėjo į tėtį.

      – Ką tai turėtų reikšti? – atžariai pasiteiravo jis.

      – Tik tai, ką reiškia, – atrėmė mama pakeltu balsu. Tėtis išpūtė akis.

      – Stiuartai, sūnau, atnešk dar vieną taurę. Greise, šiandien buvau stabtelėjusi prie tavo namų ir supratau, kad verkiant reikia pakeisti langus. Margareta, mieloji, tu puikiai padirbėjai su Blikerio byla, – kreipėsi į mus visus tėtis. Tai buvo jo būdas įtraukti į pokalbį kuo daugiau žmonių, kad galėtų nekreipti dėmesio į mamą (ir save). – Beje, Greise, neužmiršk, kad ateinantį savaitgalį mudviejų laukia mūšis prie Bul Rano. Mes būsime konfederatai.

      Mudu su tėčiu priklausome didžiausiai JAV pilietinio karo kovas atkuriančiai organizacijai „Brolis prieš brolį". Jūs galėjote mus matyti… Mes esame tie keistuoliai, kurie su uniformomis renkasi į paradus ir mūšius įvairiuose laukuose bei parkuose, šaudo vieni kitus tuščiais šoviniais ir krinta ant žolės, saldžių konvulsijų tampomi. Nors Konektikutas, deja, negalėjo matyti visų pilietinio karo veiksmų, mes, organizacijos „Brolis prieš brolį" entuziastai, nepaisome šio apmaudaus fakto. Mes pradedame savo kovinius veiksmus ankstyvą pavasarį keliais vietinės reikšmės mūšiais, o paskui keliaujame į tikras kovų vietas Pietuose, susijungiame su kitomis vienminčių grupėmis, kad patenkintume savo aistrą. Tikrai nustebtumėte pamatę, kiek mūsų daug.

      – Tas tavo tėvas su savo idiotiškomis kovomis, – burbtelėjo mama, taisydama mėmė apykaklę. Buvo akivaizdu, kad močiutė giliai įmigo arba numirė… Vis dėlto ne, nes kaulėta krūtinė ritmingai kilnojosi. – Na, aš tai jau tikrai niekur nevyksiu. Turiu skirti visą dėmesį savo menui. Juk jūs atvažiuosite į tą renginį kitą savaitę?

      Mudvi su Margareta apsikeitėme neramiais žvilgsniais ir pradėjome kažką mykti. Mamos menas – viena iš tų temų, kuria geriau nekalbėti.

      – Greise! – pašaukė mėmė, staiga sugrįžusi į gyvenimą. – Užteks čia stovėti! Kitė ruošiasi mesti vestuvinę puokštę! Eik! Eik! – Ji nukreipė savo vežimėlį tiesiai man į kojas taip negailestingai tarsi Egipto faraonas Ramzis, persekiojantis mėginančius išsigelbėti žydus vergus.

      – Močiute, liaukis! Prašau! Juk man skauda! – paprašiau mėgindama patraukti kojas jai iš kelio, bet tai senolės nesustabdė.

      – Eik! Turi padėti sau visais įmanomais būdais! Mama išpūtė akis.

      – Palik ją ramybėje, Eleonora. Nejaugi nematai, kad ji kenčia? Greise, brangute, neik, jeigu tai tave liūdina. Niekas tavęs

5

Močiutė (pranc.).