Paslaptinga dama. Sophia James

o iš pradžių balse juntama panika virto pykčiu. – Turbūt jis susidomėjo tik todėl, kad tai buvo uždrausta, – dirstelėjo į vyrą, parblokštą po kojomis. – Be abejo, dabar nematau jokių teigiamų savybių, galbūt tik liemenę, – ji nutilo verksmingai sukrizenusi. – Man visuomet patiko jo dėvimi drabužiai. Beje, aš esu Ledi Liusinda Velingam. Jauniausia Karisbruko hercogo sesuo.

      Emeraldė nuslopino blykstelėjusią nuostabą. Karisbruko sesuo? Viešpatie, ką gi dabar daryti? Taip, jai šovė mintis Ešerio Velingamo seserį paimti įkaite, tačiau akimirksniu atsisakė šio sumanymo. Pirmiausia abejojo, ar galėtų dar ilgiau pakęsti tokios verksnės draugiją. Be to, mergina priminė auksaspalvį retriverį, kažkada augintą Sent Klere. Šunelis pasižymėjo dėkingumu ir ištikimybe.

      Ne, merginą reikia tučtuojau grąžinti broliui. Jei pasiseks, gal jis dar nebus išvykęs iš lordo Henšou pobūvio. Galėtų nuvažiuoti į Karisbruko rezidenciją ir išvykti niekam netarusi nė žodžio, nes, po galais, nedrįstų rizikuoti susidurti su hercogu. Ypač ryškiai apšviestuose jo namuose ir taip apsirengusi.

      – Pone Kingstonai, jūs pažįstate mano brolį? Jis tikrai labai pageidautų, kad jums būtų atlyginta už vargą ir sugaištą laiką. Neabejoju, kad brolis jums patiktų, nes lygiai taip pat moka kautis, kaip, rodos, ir jūs…

      Emeraldė ištiesė ranką pradžiugusi, kad nereikšmingas tauškesys galiausiai nutilo. Jai reikia pagalvoti. Kokie čionykščiai papročiai? Ar sukeltų įtarimų, jei tiesiog išleistų merginą prie durų? Ji papurtė galvą nusprendusi, kad greičiausiai taip ir būtų. Privalės tęsti nelemtą vaidinimą ir palydėti ledi Liusindą namo. Jei Toras vadelios, galės palikti karietą Karisbruko tarnams, o paskui įsės į samdomą karietą, kur bus juodu su Azizu.

      Pavojingas sprendimas, bet turėtų pasiteisinti. Emeraldė nusigręžė nuo gausėjančios smalsių stebėtojų minios, padėjo užkopti karietos laipteliais pargriautam vežikui ir su džiaugsmu užvėrė dureles Velingamo namiškiams už nugarų.

      Dvylika valandų deganti žvakė ant židinio atbrailos beveik sutirpo. Praėjo dar viena naktis. Ešeris su palengvėjimu atnarpliojo kaklaskarę ir numetė ant stalo. Paskui nusviedė švarką. Purtydamas galvą dirstelėjo į veidrodį virš ąžuolinės spintelės. Akis įrėmino tamsa.

      Tamsa.

      Susiraukęs siektelėjo brendžio, pasukiojo rankoje taurę ir susipylė skystį į gerklę. Staigus kaltės jausmas įsismelkė vidun – juk vakar prisižadėjo liautis gėręs vienas.

      Vėl sulaužytas pažadas.

      Ešeris nusijuokė iš tokios nesąmonės, tačiau balse nebuvo nė lašo linksmumo. O kai įsitaisė su buteliu brendžio, iš atminties išniro glėbyje gulinčios ledi Emos Siton paveikslas.

      Ji skaniai kvepėjo. Ne kvepalais, ne pudra. Tiesiog švara. Labai. Ir akys buvo nepaprastai gražios. Jis nusprendė, kad turkio spalvos, ir paniuro, kai grįžo pirmą kartą ją išvydus apėmęs miglotas jausmas.

      Mergina pasirodė pažįstama.

      Bet iš kur ją pažinojo? Neįprastas veidas. Kitoks. Randas, einantis per dešinį antakį ir pasislepiantis po kirpčiais, buvo keistas. Jei tektų spėti, iš kur jis atsirado, galėtų tvirtinti, kad tai – peilio palikta žymė. Tačiau kaip? Ne, greičiausiai įsidrėskė šaka jodinėdama arba vaikystėje pargriuvusi užsigavo į aštrų akmenį. Jam patiko, kad mergina visai nesistengė slėpti rando.

      Durų žvangutis išgąsdino Ešerį, ir jis dirstelėjo į laikrodį. Penkta valanda ryto! Nejaugi koks pažįstamas nekviestas pasirodė tokiu metu? Kilstelėjęs žvakę nužirgliojo į prieangį ir išgirdo tylią sesers raudą.

      – Dieve mano, Liuse? – vos spėjo patikėti, kad čia ji, ir mergina metėsi į glėbį. – Kas, po velnių, atsitiko? Seniai turėjai būti lovoje, juk iš Derikų išvažiavai prieš dvi valandas.

      – Aš… Stivenas… mudu susitikome… tokioje vietoje… uoste. Jis sakė, kad mudu susituoksime, bet…

      – Stivenas Itonas?

      – Sakė, kad mane myli, ir, jeigu šiąnakt po pokylio susitiktume, paaiškintų savo jausmus. Bet vieta, kur tikėjosi, kad eisiu, buvo vargu ar priderama, o paskui jis vos neužmušė Bertono…

      – Ką?.. – Ešeris sunkiai tvardėsi. Atsiteisti galės vėliau, o ramybė greičiau nei įniršis padės sužinoti atsakymus. – Kaip tu grįžai namo? – apsidžiaugė, kad sesuo, rodos, nepastebėjo kunkuliuojančio įtūžio.

      – Prisiartino vyras ir trenkė Itonui, šis neteko sąmonės. Tada susodino mus į karietą, ir vežikas parvežė tiesiai namo. Ponas Kingstonas. Jis nepažįsta tavęs – klausiau, ir kalba su keistu akcentu.

      – Kur jis dabar?

      – Nuvažiavo. Sekė mums iš paskos nuomojama karieta, tikino neliksiąs, nors mėginau perkalbėti. Prasitarė apie kitą susitikimą, žadėjo atsiųsti laiškelį, kaip su juo susisiekti.

      Ešeris akies krašteliu pastebėjo liokajaus žvilgsnį ir parodė, kad kas nors sektų karietą. Šantažas buvo pelningas verslas, tad reikėjo turėti bent kokių įrodymų. Šiame pasaulyje visi buvo įpratę iš jo reikalauti, ir Ešeris nemanė, kad ponas Kingstonas bus išimtis. Vis dėlto bent jau parvežė Liusindą namo. Saugiai. Vien už tai bus dėkingas.

      Ešeris mostelėjo ranka prie laiptų turėklų lūkuriuojančiai kambarinei, kad paguldytų seserį į lovą. Jam palengvėjo, kai Liusė tyliai nusekė iš paskos ir rauda nurimo.

      Pitersas apsisuko per dvidešimt minučių, o jo atnešta žinia nustebino.

      b– Jūsų šviesybe, džentelmenas sustojo prie Haveršamo grafienės apartamentų. Išlipęs paleido karietą. Jis turėjo namo raktą, palaukiau ir pažiūrėjau, kaip įeis. Palikau Gibonsą sekti toliau, jeigu vėl pasirodytų.

      – Labai gerai. – Paleidęs pasiuntinuką Ešeris nužingsniavo į darbo kabinetą. Ema Siton ir Haveršamo grafienė. Ką apie jas žino?

      Ir dukterėčia, ir teta neseniai atvyko į Londoną. Mirijam čia gyveno jau metus, Ema – vos keletą savaičių. Abi vilkėjo geresnių laikų regėjusias sukneles, o žvilgsniai išdavė, kad joms kasdien tenka nerimauti dėl mažėjančių lėšų. Be to, Mirijam neturėjo nei karietos, nei arklių.

      Galbūt jos įsileidusios nuomininką ir taip prasimano pinigų? O gal Ema Siton turi vyrą?

      Ir dar viena paslaptis. Jaunuolis, išgelbėjęs labai turtingo vyro seserį ir nelaukęs nei atpildo, nei padėkos. Paslaptingasis samarietis, kuris bėgdamas užmiršo neabejotinai garbingą savo poelgį. Daugumos nuomone.

      Kažin kas čia negerai, šios neteisybės gelmėse Ešeris jautė pavojų, nes nieko neįstengė sudėti į vietas. Jis nevalingai sugniaužė pirštais laibą taurės kojelę ir įkvėpė oro. Sutramdė įsiūtį. Apsvarstė pasirinkimo galimybes.

      Emeraldė užtraukė trečiame aukšte esančio savo miegamojo užuolaidas ir nusikeikė. Vyras vis dar stovėjo. Ji žinojo, kas jį atsiuntė.

      Karisbruko hercogas.

      Liepė ją sekti, o Emeraldė nepasivargino pažiūrėti. Kvaila, kvaila, kvaila klaida, – pamanė ir nusikeikusi trinktelėjo delnu per skaudamą galvą.

      Reikėjo samdoma karieta važiuoti į kitą gatvę, o tada nepastebėtai grįžti namo. Taip būtų pasielgusi Jamaikoje, tai kodėl čia pamiršo? Susikrimtusi Emeraldė nusivilko berniukiškus drabužius, palindo po apklotais ir priglaudė galvą, tada palaimingai užmerkusi akis ėmė mąstyti.

      Na ir diena. Nelabai sėkminga. Ji nežinojo, kada dar teks bendrauti su Ešeriu Velingamu.

      Artimai bendrauti.

      Emeraldė prisiminė, kaip jis pirštais čiuopė jos pulsą. Kraują kaitinantis lengvas prisilietimas.