Paslapties kaina. Maxine Sullivan

segtuką į prancūzišką kuodą surištuose plaukuose. Vilkėjo trumpą atlasinę suknelę su prabangiu bolero – tokia apranga, ypač iš juodos spalvos medžiagos, jai atrodė puikus pasirinkimas.

      – Aš našlė, juk nepamiršai?

      – Jau nebe.

      – Kai tekėsiu kitą kartą, vilkėsiu pilkai, – nutvilkyta šalčio, bet neparodydama skausmo atšovė Kasandra.

      – Kito karto nebus, – ištiesindamas kaktą nukirto Dominykas.

      Moteris atlaikė jo žvilgsnį, paskui nusuko akis į šalį, į santuokos liudininką Adamą, kuris kaip tik ruošėsi atkimšti šampaną. O Dieve, visai nesinorėjo švęsti antrosios santuokos. Tokios santuokos parodijos išvis nereikėjo minėti. Dėl to ji šiandien neatsivežė ir Nikolės, nepranešė nė seseriai, o Dominykas ir nespaudė.

      Laimė, Lijamo tėvai vis dar plaukiojo jachta ir gedėjo nuošalioje jūroje, tad šiame farse maloningai nedalyvavo. Visi buvo prisaikdinti jiems neprasitarti apie tai nė žodžio, kol grįš namo.

      Nors uošviai jos nemėgo, ir dėl to, atleisk jam Dieve, buvo kaltas Lijamas, Kasandra nejautė jiems neapykantos. Netgi atvirkščiai.

      – Tik tarp kito, – netikėtai sušnabždėjo į ausį Dominykas, – apsirengusi juodai atrodai be galo graži.

      Moters kaklu nuvilnijo karščio banga, o akys nusekė tolstantį Dominyką – vilkėdamas verslo kostiumu jis atrodė stiprus ir seksualus. Pirmą kartą jis pasakė Kasandrai asmeninį dalyką, ir jos širdyje kilo didžiausia savigrauža dėl žodžių sužadinto jaudulio. Ji norėjo jaustis galinti tai paneigti, tačiau tarp jų visada egzistavo užuomina į kai ką daugiau, galimybė, kuriai niekada nebuvo lemta virsti realybe.

      Iki šios dienos.

      Kaip tik tą akimirką iššovė šampano butelio kamštis.

      – Prašau, Kasandra, – eidama artyn tarė Dženisė. – Taurė šampano jaunajai.

      – Ačiū, – išspaudusi skurdžią šypsenėlę padėkojo Kasandra.

      Dženisė pasisuko taip, kad vyrai atsidurtų viduryje.

      – Visi jau turime šampano, tad norėčiau paskelbti tostą, – pasakė iškeldama aukštyn taurę. – Už Kasandrą ir Dominyką.

      Akimirką visi tylėjo.

      Tada taurę pakėlė Adamas.

      – Už Kasandrą ir Dominyką, – jo veidas buvo toks pat paslaptingas kaip ir brolio.

      Kasandra nulenkė galvą prieš jauniausią dieverį. Adamas buvo per jaunas našlauti, tačiau Kasandra spėjo, kad kaip tik dėl ankstyvos gyvenimo tragedijos daugiausia laiko praleisdavo keliaudamas po Australiją, lankydamas tinklui priklausančias parduotuves, užtikrindamas sklandžią prekybą, stebėdamas tiekėjus, kad prabangos prekės visos iki vienos būtų išskirtinės kokybės. Kasandrai nebuvo pasitaikiusi proga artimiau su juo susipažinti; jo žmona žuvo dar prieš jiedviem su Lijamu susituokiant, tačiau jis buvo tik dar vienas Rotas ir stengėsi laikytis nuo jos atokiau, nors tarp jų ir nebuvo seksualinio ryšio nuojautos, skirtingai nei bendraujant su Dominyku.

      Tačiau daugeliu atžvilgių Adamas buvo labai panašus į vyresnįjį brolį. Gražus. Savimi pasitikintis. Subrendęs. Spinduliuojantis seksualinę trauką, kuria Rotų sūnūs lenkė daugelį pasaulio vyrų.

      – Ačiū jums abiem, – padėkojo Dominykas, nutraukdamas Kasandros apmąstymus. Pažvelgė žmonai į akis ir kilstelėjo taurę. – Už mus, – pasakė žvilgsniu mesdamas iššūkį.

      Kasandros galvoje iškilo Dominyko, laikančio į ją atsuktą užtaisytą pistoletą, vaizdinys.

      Tegu žaidimas prasideda.

      – Už mus, – tarė atsakydama šaltu žvilgsniu, kuris bylojo ją atremsiant visas atakas.

      Tarsi perskaitęs mintis Dominykas primerkė akis.

      – Kasandra, kaip suprantu, turėsi pakeisti gyvenamosios vietos adresą, – pasakė Dženisė ir nukreipė žvilgsnį į šefą. – O gal tu ruošiesi persikraustyti pas Kasandrą ir Nikolę?

      – Ne. Kasandra ir Nikolė persikraustys pas mane, – šaltai atsakė Dominykas, užkirsdamas kelią tolesnėms diskusijoms.

      Dženisės skruostai paraudo, o Kasandra pajuto jai gailestį, kita vertus, ši moteris jau turėjo būti pripratusi prie šefo manierų.

      Kasandra paslapčia turėjo pripažinti, kad džiaugiasi galimybe išsikelti iš priemiesčio namo, kuriame gyveno kartu su Lijamu. Nors kraustytis pas Dominyką toli gražu ji netroško.

      – Bent nereikės keisti pavardės, – pajuokavo Adamas, ir Kasandra nusišypsojo, kad praskaidrintų biure tvyrančią įtampą.

      – Adamai, apie tai nė negalvojau, – pasakė ji.

      Dominykas pastatė taurę ant stalo.

      – Verčiau važiuokime, – atžariai pasakė, ir Kasandrai pasirodė, jog jam nepatiko tai, kad ji nusišypsojo Adamui. Ar manė, kad ruošiasi sugundyti jo jaunesnį brolį?

      Ko gero.

      Tačiau jam nereikia jaudintis dėl Adamo, pačiai Kasandrai daug daugiau nerimo kėlė mintis, kad ji dabar pat išvažiuoja su Dominyku kurti bendros ateities.

      Ilgiau svarstyti nebeturėjo laiko – Dominykas su visais jau atsisveikino ir vedėsi ją pro duris kilimais išklotu koridoriumi. Jo lytėjimas jaudino.

      Kai abu atsidūrė asmeniniame lifte, Kasandra atsitraukė tiek, kad Dominykas nebegalėtų jos liesti.

      – Nebuvo verta nė puoštis, – tarė norėdama nuslėpti tikrąją reakciją.

      Vyro akys drąsiai klaidžiojo aukštyn žemyn juoda suknele – nuo krūtinės iki šlaunų vidurio, ties kuriuo baigėsi drabužis, žvilgsnis buvo ir dėkingas, ir smerkiamas.

      – Tau pasisekė, kad nemačiau, ką prieš tai vilkėjai.

      Kasandros širdis ėmė trankytis į šonkaulius tarsi kamuoliukas.

      – Kodėl?

      – Sakykime, kad būčiau laukęs, kol persirengsi.

      – O jeigu būčiau prieštaravusi? – išsitiesdama paklausė.

      – Ceremoniją būtų reikėję atidėti.

      Ji išsižiojo kažką sakyti.

      – Nebekalbėkime apie tai, Kasandra. Viskas jau baigta. Nesvarbu, kokia spalva pasipuoštum, atrodai žavingai, – pasakė Dominykas, ir jo akyse suspindo nematyta šviesa. – Ir nesvarbu, ką apsirengtum.

      Kasandra apsidžiaugė, kad kaip tik tą akimirką liftas sustojo. Dominyko BMW markės automobilis su vairuotoju jau laukė požeminėje stovėjimo aikštelėje, į kurią ir atsivėrė lifto durys. Netrukus jie jau lėkė Dominyko namų Sandringame link – į priemiesčio rajoną pajūryje į pietryčius nuo Melburno, kuris garsėjo jachtklubu ir golfo aikštynu.

      – Važiuosime gana ilgai, – pasakė Dominykas, sėdėdamas ant galinės sėdynės greta Kasandros, ką tik atgavusios normalų širdies ritmą.

      – Tikrai? – O, Dieve. – Nagi, Dominykai, tik nesakyk, kad vykstame medaus mėnesio. – Rotų šeima turėjo vasarnamį atogrąžų Kvynslande.