Paslapties kaina. Maxine Sullivan

kojas miegamajame. Vien tik pagalvojus apie miegamąjį jo širdis ėmė beprotiškai daužytis, todėl kaip ir kiekvieną kartą prireikė didelių valios pastangų, kad pats nekristų Kasandrai po kojų.

      Jis privalėjo pasakyti tai, ką ji ir taip neišvengiamai turėjo žinoti. Kasandra buvo devynių mėnesių Rotų kūdikio motina – kūdikio, kuris šiuo metu miegojo miegamajame ir nė nenutuokė, kas vyksta svetainėje tarp suaugusiųjų. Nesvarbu, ar jam pačiam ir Kasandrai tai patiko ar ne, reikalas turėjo būti sutvarkytas.

      – Jeigu už manęs netekėsi arba ištekėjusi paprašysi skyrybų, pradėsiu teismo procesą dėl Nikolės globos teisių.

      Susvyravusi Kasandra klestelėjo atgal ant sofos ir užmerkė akis. Dominykas žengtelėjo prie jos, bet tuoj pat save sustabdė. Buvo tikras, kad dabar Kasandra myli savo vaiką. Ir tai buvo vienintelė jos reputaciją gelbėjanti savybė, nepaisant Lijamo papasakoto fakto, jog pradžioje kūdikio nenorėjusi. Tačiau Dominykas negalėjo leisti sau pamiršti, kad kovoja kaip tik už to vaiko teises. Nikolė užsitarnavo būti auginama kaip Rotų šeimos narė.

      O, kad jis galėtų sužlugdyti šitą farsą ir papasakoti Kasandrai tiesą apie dukterį. Tačiau, velniai griebtų, turėjo tylėti lyg vandens į burną prisisėmęs. Pažadėjo Lijamui saugoti paslaptį iki pat tos akimirkos, kai Nikolės ateitis taps saugi, kai jis ir Kasandra pagaliau bus susituokę. Be to, reikėjo atsižvelgti į tėvus. Prieš numetant dar vieną bombą teks palaukti, kol apmalš jų gedulas.

      – Apsidairyk aplinkui, – tarė Dominykas, žvalgydamasis po nuostabią svetainę. – Judvi su Nikole gyvenate aukščiausios klasės gyvenimą. Nejau manai sugebėsianti įtikinti teisėją, neva pinigai ir privilegijos nesą tavo vaiko teisė?

      – Motinos meilė kur kas svarbiau, – nutaisiusi nuožmų veidą atrėžė Kasandra.

      – Taip, jeigu rastum teisėją, kuris patikėtų, kad meilė yra aukščiau už viską. Net nepaisant šio fakto, tikriausiai ir pati suvoki, jog vargu ar neištikima žmona nepriverstų teisėjo suabejoti jos morale?

      – Tačiau aš nebuvau neištikima, – moteris blykšdama paprieštaravo.

      – Pasilaikyk tai teisėjui, Kasandra.

      Ji sudrebėjo. Dominykas matė, kad ji svarsto galimybes.

      – Tai absurdas, – galiausiai pratrūko.

      – Sutinku, bet taip norėjo Lijamas, ir pasistengsiu, kad mirštančio brolio prašymas būtų įvykdytas.

      Žodžiai pakibo erdvėje.

      Kasandra metė skvarbų žvilgsnį ir perėjo į kontrpuolimą, kaip jis ir tikėjosi.

      – Pasakyk man, Dominykai. O kas tau iš to, jei susituoksime, išskyrus tavęs nemylinčią žmoną ir vaiką, kuris nėra tavo.

      – Man užteks žinoti, kad dukterėčia turi tėvą, – jo širdis suspurdėjo.

      – Kodėl tu? Kodėl ne Adamas?

      Mintys apie Kasandrą ir Adamą nebuvo malonios. Dominykas mylėjo savo antrą brolį, tačiau kai prieš kelerius metus per autoavariją žuvo jo žmona, jaunėlis neplanavo dar kartą tuoktis. Be to, Dominykas nebenorėjo dalytis. Kai Kasandra buvo Lijamo žmona, jam sunkiai sekėsi kovoti su geismu. Daugiau to patirti nenori. Jeigu santuoka yra vienintelė išeitis – iš tiesų vienintelė, – ši moteris susituoks su juo.

      – Esu vyriausias. Padarysiu viską, kas būtina.

      Jos skruostai nusidažė lengvu raudoniu, tačiau vyras nesuprato, ar taip nutiko dėl užplūdusio pykčio ar sumišimo.

      – Kai ką pamiršai, Dominykai. O tavo tėvai?

      – Jie prarado mylimą sūnų, bet gaus galimybę išsaugoti anūkę. Manau, kad jie supras.

      – Tačiau jie manęs nemėgsta. – Ji vis dar buvo išbalusi.

      – Tu netinkamai pasielgei su jų sūnumi. Nejau manai, kad turėtų tave už tai mylėti?

      – Ištekėjau už tavo brolio iš meilės, Dominykai, – kilstelėdama smakrą paprieštaravo Kasandra. – Nieko daugiau.

      – Kurgi ne, – nusišaipė vyras.

      – Visada manei, kad ištekėjau dėl pinigų, argi ne taip? – niekinamai žvelgdama pasidomėjo Kasandra.

      – Ne tik dėl pinigų. Būdamas Rotu turi daug galimybių.

      Jos lūpas iškreipė ciniška šypsena.

      – Ak, taip, suprantu. Kadangi augau vaikų namuose, o paskui buvau įsivaikinta, tai turėtų reikšti, kad trokštu gauti tai, ką turite jūs? – paklausė atkakliai į jį stebeilydama. – Maniau, kad esi labiau išsilavinęs.

      – Dabar kalbame ne apie mano išsilavinimą, – užsigavęs atrėžė Dominykas.

      – Ne, dabar sprendžiamas mano ir mano dukters likimas.

      – Man svarbi tik tavo dukters ateitis, – jis tyčia buvo šiurkštus.

      – Širdingai dėkoju. Tikriausiai turėčiau ją tau perleisti ir pasišalinti? – iškošė Kasandra.

      – Galėtum taip pasielgti? – piktai nustebo Dominykas.

      – Žinoma, ne!

      Dominyko širdis aprimo, o galvoje staiga nušvito, kad tokia galimybė visiškai reali.

      – O jeigu už ją pasiūlyčiau visą milijoną?

      – Neįžeidinėk manęs, Dominykai.

      – Per mažai?

      Ji atrodė tarsi sužeistas žvėris, tačiau netrukus vėl pasiruošė atremti ataką.

      – Nikolė – mano dukra, nesiruošiu su ja skirtis. Ji man svarbiausia. Jai reikia motinos. O man reikia jos.

      Dominyką užplūdo palengvėjimas. Galėjo susitaikyti su mintimi, kad ši moteris yra aukso ieškotoja ir svetimautoja, tačiau pasakyti vaikui, kad motina pati jo atsisakė, buvo visai kas kita.

      – Tai rinkis – santuoka arba nieko, – griežtai pasakė vyras.

      – Aš… – pradėjo ji, žvelgdama į laišką rankoje ir sunkiai nurydama seiles.

      – Taip ar ne, Kasandra?

      Praėjo kelios sekundės.

      Tylą sudrumstė trūkčiojantis Kasandros įkvėpimas, ji kilstelėjo galvą.

      – Neatrodo, kad turėčiau pasirinkimą.

      – Aš taip pat neturiu, tačiau dabar kalbame ne apie mus.

      – Ne, kalbame apie mano dukterį, o ji, Dominykai, yra vienintelė priežastis, dėl kurios ryžtuosi už tavęs tekėti.

      – Mėgini paminti mano ego? – jis ciniškai nusišypsojo.

      – Mano pėda tam per maža.

      Dominyko lūpos nevalingai truktelėjo, o josios išsilenkė tarsi užuomina, ir staiga jam tapo aišku, kad ne šios moters pėdos turi bijoti. O to lengvo šypsnio, kurį ką tik regėjo švelniose lūpose. Lūpose, kurias greitai ketino pabučiuoti.

      – Pasirūpinsiu formalumais, – staiga pasakė Dominykas ir išėjo daugiau netaręs nė žodžio. Jis privalėjo nuolat sau priminti, kad jaunesnį brolį pražudė būtent šios moters grožis. Lijamas suteikė jai Rotų vardą, aprūpino prabangiu namu, kailiais, brangiais papuošalais, o ji visa tai priėmė nė nedvejodama.

      Kasandra, žinoma, darė viską, ko Lijamas iš jos tikėjosi, netgi padovanojo dovaną, kurios tas taip beviltiškai troško prieš mirdamas – vaiką, per kurį norėjo palikti dalelę savęs. Bet ar tai iš tiesų buvo tokia jau didelė auka? Ji puikiai žinojo, kad pagimdydama Rotų