Norėk atsargiai. Vicki Lewis Thompson

trečiame aukšte ir Suzana išlipo su sportiniu krepšiu rankoje.

      – Susitiksime ryte, jei tik galėsiu paeiti.

      – Viskas bus gerai. Pagulėk vonioje su ta žoline druska, kurią padovanojau gimtadieniui.

      – Pagulėsiu.

      Kai tik lifto durys užsidarė, Suzana leido sau šiek tiek atsipalaiduoti. Treniruotė buvo žudanti ir vėl važiuoti į sporto klubą po dviejų dienų ji troško ne labiau nei irkluoti valtį Mičigano ežere. Gerai pagalvojus, irkluoti būtų dargi lengviau, nors jau yra užšalusių plotų. Net suprasdama, kaip tai beprasmiška, sporto klube už šią beprotybę ji paklojo didžiulius pinigus.

      Vis dėlto ji grįš į klubą; jei jau kartą leidosi Terės įtraukiama į tokią avantiūrą, tai ją tęs. Jai pačiai būdavo sunku ką nors pradėti, bet jei jau ko imdavosi, pusiaukelėje nemesdavo.

      Pasiūlymas pamirkti vonioje su žoline druska buvo geras. Suzana atidarė buto duris, o įėjusi rūpestingai jas užrakino. Butas buvo toks, kokį paliko – tvarkingas. Tai retai pasitaikydavo jai gyvenant su Džeradu. Jis ne tik visur išmėtydavo daiktus, – Suzana labai stengėsi prie to priprasti, – bet dar ir tyčiodavosi iš jos tvarkingumo, būdingo po Mergelės ženklu gimusiems žmonėms. Dabar, kai Džeradas išėjo, o jo tvirtos asmenybės poveikis priblėso, ji jau galėjo pažvelgti į praeitį iš perspektyvos ir suvokė, kaip ją žeidė jo pastabos. Šiaip ar taip, čia jos butas ir ji norėjo, kad jame būtų galima rasti savo daiktus.

      Džeradas, kurio tėvai po senovei gyveno kartu, nepajėgė suprasti, kad tvarka ją ramina. Suzanos tėvų skyrybos buvo audringos, su siaubingais kivirčais. Nors nuo to laiko prabėgo jau dešimt metų, mama vis dar putojo iš apmaudo. Suzana to pakeisti negalėjo, bet pati nusprendė įsikurti ramioje aplinkoje. Tokį tikslą turėdama ji ir puošė šį savo vieno miegamojo lizdelį. Balta erdvė su baltais baldais geriausiai atrodė neužgriozdinta. Vienintelis spalvinis akcentas kambaryje – raudono aksomo pagalvėlė įstrižai padėta dramblio kaulo spalvos sofos viduryje.

      Spalvos derėjo prie kalėdinių dekoracijų. Jau kelerius metus ji tyliai kovojo stengdamasi susigrąžinti džiaugsmą, kurį jausdavo per šventes. Jai dar ne visai pavyko tai pasiekti, bet pasiduoti neketino.

      Kambario kampe ant staltiese užtiesto staliuko stovėjo beveik metro aukščio Kalėdų eglutė. Iš pradžių Suzana galvojo kambarį išpuošti baltomis lempelėmis ir baltais papuošalais, derančiais prie baldų, bet galiausiai išsirinko įvairiaspalves lempeles ir papuošalus, labai panašius į tuos, kuriais vaikystėje namus puošdavo jos tėvai. Medinė prakartėlė ant televizoriaus spintelės šiais metais buvo nauja. Ji neturėjo supratimo, kur dingo senoji tėvų prakartėlė, bet mama visada apsiašarodavo, kai Suzana apie ją užsimindavo, todėl ji nusipirko naują, kuri priminė senąją.

      Kalėdiniame bendrovės vakarėlyje ji išlošė loterijoje puansetiją, gėlė puošniai atrodė ant kavos staliuko. Kambaryje tvyrojo šventinė nuotaika, bet ji neprilygo tam džiugesiui, kuris tokiu metų laiku pripildydavo jos tėvų namus. Dabar mamą reikėdavo įkalbinėti, kad pasipuoštų kalėdinę eglutę.

      Nešina sportiniu krepšiu Suzana nuėjo į miegamąjį. Ji neprisiminė, kada dar buvo taip nežmoniškai pavargusi, bet pagulėjusi vonioje iš ryto gal įstengs pajudinti kojas. Nors ir labai iš lėto, Suzana šiaip taip nusirengė ir paleido vandenį į vonią.

      Tada pasilenkė paimti vonios druskos iš spintelės po kriaukle. Stiklainis skendėjo vandens balutėje.

      Ji keletą sekundžių spoksojo į balutę, vandeniui iš čiaupo kliokiant į vonią. To tai tikrai neturėjo būti, bet lašantis vanduo per vamzdžių sujungimą po kriaukle įrodė, kad būna.

      Paėmusi rankšluostį nuo kabyklos pakišo po lašais. Kol kas bus gerai ir taip. Jei nuolat keis rankšluostį, atidės neišvengiamą darbą dar kelioms dienoms. Tačiau ji ne toks žmogus, kad ilgai pakęstų varvantį vamzdį.

      Ne šįvakar, gal net ne rytoj, bet galiausiai teks išsikviesti meistrą.

      Kai Suzana Talbot paskambino Gregui dėl varvančio vamzdžio po kriaukle, jo širdis ėmė plakti smarkiau. Jis slapta troško tos moters iš 36 C buto, geidė nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą susidūrė su ja koridoriuje maždaug prieš pusantrų metų. Nuo to laiko iškart pajusdavo ją, kai tik būdavo netoliese.

      Gregą žavėjo, kaip nuo menkiausios drėgmės susigarbiniuoja jos raudonmedžio spalvos plaukai. Dažniausiai ji mėgindavo juos sutramdyti kaspinu, segtuku arba gumute, bet keletą kartų jis matė juos pasklidusius ant pečių ir tas vaizdas užėmė kvapą.

      Kuklumas, verčiantis ją susirišti plaukus, atsispindėjo ir aprangos stiliuje. Jos figūra buvo nuostabi, tačiau Gregas tai pamatė tik atidžiai ją stebėdamas. Darbo dienomis ji vilkėdavo neutralių spalvų griežtus kostiumėlius, paprastai juodus. Savaitgaliais pirmenybę teikdavo apdribusioms sportinėms kelnėms ir per dideliems marškiniams. Atrodė, ji tyčia stengiasi sumenkinti savo patrauklumą.

      Dėl to ji buvo Gregui dar įdomesnė. Kai galiausiai vieną dieną pažvelgė jai į akis, iš karto užkibo ant kabliuko. Jam visada patiko žydros akys, o Suzanos akys buvo kaip Siamo katės. Intelektas, šviečiantis tose akyse, vos neprivertė jo sulaužyti taisyklės nesusitikinėti su šiame name gyvenančiomis moterimis.

      Vieną dieną akiratyje pasirodė biržos makleris Džeradas ir apsaugojo Gregą nuo šios klaidos. Protas paėmė viršų. Jis galėjo sau leisti rodyti tik paviršutinišką dėmesį čia gyvenančioms vienišoms moterims. Jos visos siekė karjeros ir dirbo gerai mokamus darbus, jei galėjo nuomotis būstą tokiame name.

      Kalbėtis su jomis apie jų meiles ir joms patarti buvo gana rizikinga. Tačiau Gregas nenorėjo atsisakyti malonumo, kurį patirdavo padėjęs joms atgauti savigarbą, kai per daug išsimokslinę ir per gerai uždirbantys vaikinai jas pamesdavo. Tai nereiškia, kad jis iš tų moterų norėjo ko nors daugiau nei draugiškumo. Jis neketino su jomis gultis į lovą, nors kelios ir lindo prie jo.

      Žinoma, jos tikriausiai norėdavo linksmybių ir žaidimų, buvo gyva pagunda, tačiau Gregas sugebėdavo nekreipti dėmesio į fizinį jų patrauklumą ir atidžiai klausydavosi, ką jos sako. Labai atidžiai. Klausydamasis sužinojo, kad šios karjeros siekiančios moterys jokiu būdu nesusietų savo gyvenimo su visų galų meistru, neturinčiu universitetinio išsilavinimo. Galiausiai jos paliktų jį, kaip padarė Amelija, arba pamėgintų pakeisti. Tačiau Gregas neketino keisti savo gyvenimo būdo, kad kam nors įtiktų, juo labiau dabar, kai nugalėjo vidinius demonus ir buvo patenkintas pasirinktu keliu. Netgi tokia kaip Suzana Talbot, tikras moteriškumo įsikūnijimas, neatrodė verta, kad jis atsisakytų individualumo.

      Tvirtai įsikibęs į šią mintį Gregas pasiėmė sunkią medinę įrankių dėžę, paveldėtą iš tėvo, ir avariniais laiptais užlipo į trečią aukštą. Po perkūnais! Ir tuo jis skiriasi nuo kitų – nemėgsta liftų. Vyrukas, nemėgstantis liftų, netoli tenueitų verslo pasaulyje. Visos šiltos darbo vietelės dažniausiai būna viršutiniame aukšte, o jeigu iki jų koptum laiptais, tai Armani kostiumas būtų dėmėtas nuo prakaito.

      Kai taip pagalvodavo, suprasdavo, jog Amelija padarė paslaugą jį palikdama, kai jis nusprendė mesti koledžą, o santaupas atiduoti našlei motinai. Jei Amelija būtų likusi su juo, jis tikriausiai būtų iš visų jėgų plėšęsis dėl pinigų, kad galėtų grįžti į koledžą ir galiausiai tapti jos pasaulio dalimi. Dabar jau būtų vienas iš žiaurios konkurencijos dalyvių. Nuo šios minties Gregas net sudrebėjo.

      Sergėk Dieve, būtų tapęs toks kaip Džeradas – visą laiką su mobiliuoju telefonu prie ausies ir jaučiantis savo vertę. Likimas Gregui pašykštėjo daugybės materialių dalykų, bet galiausiai jis suprato, kad jie jam net nėra svarbūs.

      Gregas tikrai nesekė, kas atsikrausto ar išsikrausto iš šio namo, bet Suzanos gyvenimą stebėjo. Todėl iškart pamatė, kad jos vaikinas, biržos makleris, dingo. Tokiam vaikinui pasirodžius jo sunku nepastebėti,