Norėk atsargiai. Vicki Lewis Thompson

Tavo širdies terapijaJausmų pasaulis, kuriame skleidžiasi draugystės žiedai,karaliauja meilė, verda aistros, dūžta širdys,pildosi slapčiausi troškimai ir lūkesčiaiIr visa tai – garsiausių pasaulio rašytojųlaiko patikrintuose kūriniuose:intriguojančiuose, užburiančiuosejausmų romanuoseir šeimų sagose

      Skiriu šią knygą Jums, mamos ir dukros, seserys ir tetos, kurios kuriate šventes.

      Jūs visos vertos puikios, aistringos meilės istorijos ir kelių laisvų valandų ja pasigėrėti.

      Pailsėkite, mielosios!

      1

      – Suzana, tau reikia pakaitinio vaikino. – Terė Edvards siurbtelėjo gurkšnį iš vandens buteliuko ir toliau risnojo bėgtakiu šalia Suzanos. Terė buvo puikios formos, todėl galėjo šnekėtis bėgdama.

      Suzana bėgdama kalbėti negalėjo, juo labiau įsitvėrusi vandens buteliuką. Ji vos įstengė išsilaikyti nenugriuvusi ant to negailestingo siaubūno, ką jau kalbėti apie sakinių formulavimą.

      – Pakaitinio… vaikino? – Ji niekada nemanė, kad bėgimo takelis gali būti toks išbandymas, o svarmenis kilnoti taip… sunku.

      Vos įėjus vidun sporto salė jai pasirodė labai įspūdinga: degė ryškios lempos, švytėjo džiugios spalvos, ore tvyrojo uoliai sportuojančių žmonių prakaito kvapas. Klubo lankytojai vilkėjo sportinius drabužius, kaktas buvo apsijuosę juosta. Ant registracijos stalelio stovėjo itin graži kalėdinė eglutė. Suzana neįsivaizdavo, kur jie rado miniatiūrinių štangų ir sportinių batelių eglutei papuošti, bet buvo sužavėta. Be to, iš muzikinio centro sklido jos mėgstamiausia kalėdinė Varpelių giesmė.

      Į visa tai ji pažvelgė kaip į ženklą, pasirašė ant punktyrinės linijos ir sumokėjo už narystę Visa kortele. Dar prieš valandą lankyti sporto klubą jai atrodė puiki mintis. Buvo girdėjusi, kad mankšta pakelia nuotaiką.

      – Pakaitinio vaikino, – pakartojo Terė. – Nuostabaus kūno vyruko draugystei be jokių įsipareigojimų, tokio, su kuriuo normaliomis aplinkybėmis visai negalvotum susitikinėti. Įsileidusi tokį vaikiną kelioms savaitėms į savo gyvenimą greitai pamirštum Džeradą.

      – Seniai jį… pamiršau. – Suzana suklupo ir iš visų jėgų įsikibo į turėklą. – Tiesiog… turiu… per daug… laisvo laiko.

      Terė pažvelgė į ją.

      – Tu žingsniuoji nuožulnuma, meilute, todėl tuoj nugriūsi. Geriau trauk kojas po savimi ir stokis.

      – Teisingai. – Ji sugriežė dantimis ir pamėgino užsiropšti atgal ant judančios juostos. Tačiau nuėjo per toli ir turėjo žengtelėti atatupsta, kad nenukristų ant užpakalio.

      – Perjunkime ant penktos padalos. – Terė pasilenkė prie Suzanos ir išjungė jos bėgtakį.

      – Dėkoju. – Suzana pakibo ant turėklo sunkiai šnopuodama. O muzikinis centras be perstojo grojo Skambančių varpelių roką. Tas nesibaigiantis linksmumas ėmė nervinti. – Ačiū, išgelbėjai gyvybę. – Ji metė žvilgsnį į Terę. – Ar esu tau sakiusi, kad nekenčiu eskalatorių? O nuo judančių takelių O’Hero oro uoste man prasideda dilgėlinė. Nesu gimusi sportui, Tere. Jau geriau kolekcionuosiu pašto ženklus.

      – Nesąmonė. Dar tik pirma diena. Beje, jau sumokėjai už visus metus. Eime, atsigersime sulčių bare, o tada pasitreniruosime su lipyne.

      Sulčių baras Suzanai tiko. Tikras baras būtų dar geriau. Pasijustų laiminga, jei dabar galėtų išgerti kavos su Baileys likeriu. Nuo bėgtakio ji nulipo labai atsargiai, bet kai pamėgino eiti, atrodė, žemė siūbuoja po kojomis.

      – Pamiršai vandenį ir rankšluostį. – Terė užmetė rankšluostį Suzanai ant kaklo, į rankas įspraudė buteliuką ir nuvedė prie kėdutės sulčių bare. – Regis, nejuokavai sakydama, kad niekada nesilankei sporto klube.

      Suzana papurtė galvą.

      – Tikrai nejuokavau.

      – Tai kaip tau pavyksta nesustorėti? Ne, neatsakyk. Matyt, esi iš tų, kurių medžiagų apykaita labai greita, o aš visai nenoriu apie tai girdėti.

      – Tikriausiai. – Suzana susmuko ant baro kėdės. Jos kūnas vis dar virpėjo.

      – Vakar biuro kalėdiniame vakarėlyje suvalgiau dvi Romo bobas, jeigu šiandien nepalaipiosiu laiptais papildomai dešimt minučių, jos virs riebalais man ant šlaunų. – Terė užšoko ant kėdutės šalia Suzanos. – Užsisakyk mangų ir braškių kokteilį. Labai gardus.

      Suzana užsisakė mangų ir braškių kokteilį, jis išties buvo neblogas, bet kava su Baileys likeriu būtų buvusi geriau. Ji stengėsi negalvoti apie pinigus, kuriuos paklojo už metų narystę šiame kankinimų klube. Po trijų savaičių, per Kalėdas, ketino praleisti dvi dienas pas motiną, kuri gyveno valstijos pietuose. Negalėtų pasakyti, kad nekantriai laukė šio vizito, bet dabar tai bus pateisinama priežastis nenueiti į sporto klubą.

      Terė paplekšnojo jai ranką.

      – Nesirūpink. Netrukus priprasi. Nors tau nereikia mankštos svoriui numesti, daugiau judėdama jausiesi nepalyginamai geriau. Gilus kvėpavimas puikiai padeda atsikratyti streso ir nerimo. Patikėk. Darbas prie rašomojo stalo kenkia mūsų sveikatai.

      – Man šis sporto klubas su visais treniruokliais kaip tik sukelia stresą ir nerimą, – pareiškė Suzana. – Gal geriau kolekcionuosiu monetas. Vaikystėje man tai patiko. Kur nors dar turėčiau jų turėti…

      Terė sudejavo ir nuleido galvą ant baro stalo.

      – Kas tau darosi? Kalbu apie visiškai priimtiną užsiėmimą. Daugybė žmonių šiuo metu renka pinigus, kaip tik išleidžiama į apyvartą nauja ketvirčio dolerio moneta. Tiesą sakant, aš jau pradėjau jas rinkti.

      Pakėlusi galvą Terė pažvelgė į Suzaną.

      – Tau nereikia laisvalaikio pomėgio. Tau reikia vyro.

      Nuo šių žodžių Suzanai sugniaužė paširdžius – taip dažnai pasitaikydavo, kai ją paliko Džeradas.

      – Anksčiau ar vėliau susirasiu. Dabar verčiau rinksiu ketvirčio dolerio monetas.

      – Kaip tu susirasi vyrą ieškodama tokiu greičiu? Jau prabėgo šeši mėnesiai, o tu nieko neprisileidi. Dar daugiau, vaikštai nutėškusi tokią išraišką, kad tik bukaprotis nesuprastų, jog prie tavęs negalima artintis. Akivaizdu, bijai prasidėti su vyrais.

      Suzana pravėrė burną norėdama užginčyti.

      – Nekaltinu tavęs, – tęsė Terė. – Juk Džeradas per daug neišgyveno dėl išsiskyrimo.

      – Jei turi omenyje jo žodžius, kad esu pedantiška sniego karalienė, gal ir galima su tavimi sutikti.

      Suzana išmoko tarti šią frazę su šypsena, norėdama parodyti, jog jai nė motais. Aišku, tai netiesa.

      – Tokie žodžiai tik rodo, koks nesaugus jis jaučiasi, – pasakė Terė.

      – Teisybė. – Aš taip pat, – pagalvojo Suzana. Per tuos metus, kuriuos praleido su Džeradu, ji taip ir neprisiderino prie jo gyvenimo ritmo. Jos pastangos pateisinti Džerado lūkesčius buvo labai panašios į mėginimą šįvakar išsilaikyti ant bėgtakio. Džeradas priklausė tokiam sporto klubui kaip šis. Jis mėgo triukšmingus vakarėlius, veiksmo filmus ir sekso maratoną.

      Jie niekada netiko vienas kitam, bet Džeradas tvirtino, kad viskas bus gerai, jei tik ji išmoks atsipalaiduoti. Tačiau Suzana neišmoko. Kai juodu išsiskyrė, jai palengvėjo, todėl nusprendė niekada jo nemylėjusi, tik įsikalbėjusi meilę.

      Tačiau kai kurių dalykų dabar trūko. Jo losjono kvapo vonioje, vyriško juoko skambesio, jaukaus sėdėjimo ant sofutės apsikabinus. Nors Džeradas tuo pernelyg nesižavėjo, vis dėlto jie taip praleido keletą lietingų popiečių.

      Terė šiaudeliu pamaišė rausvą gėrimą. Paskui atsargiai prabilo:

      – Ar tau kas nors mūsų name yra kalbėjęs apie Gregą?

      – Visų galų meistrą?