Meilės keliai. Diana Palmer

niekai. Jūs ištversite, – pasakė ji ir sustojusi miegamojo tarpduryje dar kartą pažvelgė į jį. Nurimusi. – Jums… viskas bus gerai. Manau, jums nieko nereikia daryti…

      Jis pasirėmė ant alkūnės.

      – Ir neketinu nieko daryti, – iškilmingai prisiekė jis.

      Akimirką stojo tyla ir Briana pasijuto nejaukiai.

      – Rūpinkitės savimi, – išlemeno ji.

      – Ir tu taip pat, – atsakė jis.

      Ji abejodama pastūmė duris.

      – Žinau, kad nenori išeiti, – pasakė jis žemu ir atžariu balsu. – Bet privalai.

      Briana žvilgtelėjo į jį pro petį savo didžiulėmis smalsiomis akimis.

      – Nesuprantu, – susirūpinusi sušnabždėjo.

      – Mes daug sužinojome vienas apie kitą per trumpesnį laiką, nei tai paprastai pavyksta žmonėms, – paaiškino jis. – Tokio ryšio man dar neteko patirti. – Jis santūriai nusišypsojo. – Nevark, mėgindama tai suprasti. Draugystė – nepaprastas dalykas. Tiesiog priimk ją, – pridūrė jis.

      – Gerai, – šypsodamasi sutiko Briana.

      – Palūkėk minutėlę. Paduok man kelnes.

      – Ar ketinate eiti su manimi? – pagyvėjo ji.

      – Juokinga mergiūkštė, – niūriai sumurmėjo jis. – Būdamas tokios būsenos įkrisčiau į lifto šachtą. Ne. Ketinu tau kai ką duoti.

      – Jeigu norite man sumokėti…

      – Gal liausiesi spiginusi mane žvilgsniu? – burbtelėjo jis, traukdamas iš savo piniginės kortelę ir dėdamas ją ant lovatiesės.

      – Čia užrašytas asmeninis mano viešbučio apartamentų telefono numeris. Jeigu turėsi rūpesčių ar norėsi su manimi susisiekti, skambink.

      Paėmusi kortelę, Briana pakėlė akis į jį.

      – Atsiprašau, kad ne taip jus supratau.

      – Ir už ką, tiesą sakant, turėčiau mokėti? – irzliai pasidomėjo jis. – Moterys, apie kurias tu galvoji, neapsiriboja tokiu menkniekiu, kaip kelnių nusmaukimas, jos gali truputį daugiau.

      Briana aiktelėjo.

      – Nešdinkis, – paliepė jis. – Ir pasilaikyk savo purvinas mintis sau, tu bjauri mergiūkšte.

      – Liaukitės mane pravardžiavęs, – išdidžiai pareiškė ji. – Neturėjau jokių purvinų minčių.

      – Cha!

      Ji įsidėjo kortelę į suknelės kišenę ir nusišypsojo jam.

      – Matyt, geriau pasijutote, kad vėl pradėjote burbėti. Dabar jau tikrai išeinu.

      – Kur čia jausiesi geriau, jeigu viskas, ką gali man pasiūlyti, tėra įžeidinėjimai.

      Briana žvelgė į jį stovėdama tarpduryje.

      – Galėčiau sugrįžti į Chez Georges barą ir atsiųsti jums moterį ryškiai dažytomis lūpomis, kad ji patikrintų jūsų piniginę. Ji tikrai žinotų, ką daryti, nusmaukusi kelnes. Esu įsitikinusi.

      – Taip manai, palaidūne? – švelniai pasidomėjo jis.

      – Be to, šiomis dienomis ir pati ketinu kai ko išmokti, taigi saugokitės.

      – Briana.

      Ji grįžtelėjo, palikusi atviras duris.

      – Ką?

      Pieso veidas buvo rimtas.

      – Labai rūpestingai rinkis šios ypatingos srities repetitorius. Būk itin atidi.

      Ji atmetė atgal plaukus.

      – Nesijaudinkite. Turiu numačiusi vieną kandidatą.

      – Iš tiesų? Ir kas jis? – dygokai pasidomėjo jis.

      Briana vėl pasuko prie durų, bet neištvėrė ir grįžtelėjo į jį.