Meilės keliai. Diana Palmer

tiek, – atsakė jis, – dar nepakankamai išgėriau, bet jaučiuosi kaip po nuskausminimo.

      Briana palietė pirštais jo didelę plaštaką. Ji buvo šilta ir raumeninga. Tamsūs tankūs garbanoti plaukeliai lindo iš po jo baltų baltinių rankogalių. Jo platūs plokšti nagai buvo nepriekaištingai nukarpyti ir švarūs. Ji susižavėjusi juos palietė.

      Jis irgi žvelgė žemyn, apžiūrinėdamas jos ilgus elegantiškus pirštus su trumpai nukarpytais nagais.

      – Nė pėdsako lako, – mąsliai ištarė. – Ant kojų nagų irgi?

      Briana linktelėjo.

      – Mano pėdos pernelyg gremėzdiškos, kad atrodytų elegantiškai. Turiu ne gražias, bet naudingas rankas ir kojas.

      Jis spustelėjo jos pirštus.

      – Dėkui, – ištarė šiurkščiai, tarsi jį erzintų būtinybė įvardyti viską žodžiais.

      Briana nusišypsojo, puikiai supratusi, ką jis turėjo galvoje.

      – Kartais kiekvienam iš mūsų reikia trupučio paguodos. Jūs nesate silpnas žmogus. Greičiau kietas vyrukas, kuris įveiks visa tai.

      – Galbūt, – gūžtelėjęs pečiais sutiko jis.

      – Be jokios abejonės, – ryžtingai patvirtino Briana ir, apsižvalgiusi aplinkui, ne mažiau ryžtingai pridūrė: – Jums metas namo. Panašu, kad kritote į akį tai grakščiai moteriai su platinos spalvos plaukais. Ji su malonumu palydėtų jus iki namų, pasimylėtų su jumis ir užvaldytų jūsų piniginę.

      – Negaliu mylėtis, – prisipažino jis, palinkęs prie jos. – Per daug išgėriau.

      – Man atrodo, jai tai nė motais, – atkirto Briana.

      Jis tingiai nusišypsojo.

      – O tu? – pasidomėjo jis. – Įsivaizduok, kad tu važiuoji su manimi. Tai būtų geriausias mano bandymas.

      – Tik ne dabar, kai esi toks šiltutėlis, – nusijuokė Briana. – Mano pirmasis kartas bus kaip fejerverkas, kaip sprogimas, kaip Piotro Čaikovskio uvertiūra 1812 metai. Kaip man gali tai suteikti įkaušęs vyras?

      Piesas pakreipė galvą ir pratrūko juoktis. Jo juokas buvo gražus: gilus, lėtas, bet kartu ir veržlus.

      – Na, vis vien pristatyk mane namo, – išdaužė jis, juoko bangai atslūgus. – Neabejoju, kad su tavimi būsiu pakankamai saugus.

      Padėjęs sąskaitą ant stalo, jis truputėlį suabejojęs pridūrė:

      – Bet tau nevalia manęs suvilioti.

      – Pažadu nevilioti, – iškilmingai prisiekė Briana, pridėjusi ranką prie širdies.

      – Tada viskas gerai, – kildamas nuo stalo pareiškė Piesas. Jis kiek svyrinėjo į šalis ir raukėsi. – Nė neatsimenu, kaip čia atsidūriau. O, gerasis Dieve. Manau, kad išėjau įpusėjus deryboms dėl naujojo viešbučio!

      – Jos bus pratęstos jums sugrįžus, – sukrizeno Briana. – Nagi, kylam, pone Hatonai. Metas ieškoti taksi automobilio.

      ANTRAS SKYRIUS

      Piesas Hatonas gyveno viename naujausių ir brangiausių Paryžiaus viešbučių. Kai juodu praėjo pro durininką, jis šiaip ne taip sugraibė raktus ir padavė juos Brianai. Viešbučio registratorius, kurį jie sutiko prie lifto, nužvelgė juos taip pat įtariai, kaip ir durininkas.

      – Ar kas nutiko, mesjė Hatonai? – mandagiai pasiteiravo registratorius.

      – Taip, Henri, aš mirtinai prisigėriau, – kliūvančiu liežuviu pareiškė Hatonas, apsikabinęs Brianą. – Ar tu pažįstamas su mano verslo partnerio dukra Briana? Ji mokosi Paryžiuje. Atrado mane Chez Georges bare ir pargabeno namo. Beje, ji išgelbėjo mane nuo femme du nuit [Nakties moteris (pranc.)], kuriai buvo kritusi į akį mano piniginė.

      – O, – supratingai linktelėjo Henris ir šypsodamasis kreipėsi į Brianą: – Gal reikia pagalbos, madmuazele?

      – Jis gana sunkus, bet, manau, susitvarkysiu. Gal galėtumėte vėliau užmesti akį, dėl viso pikto, – paprašė ji su nuoširdžiu susirūpinimu.

      Henrio nuogąstavimai išsisklaidė.

      – Su didžiausiu malonumu, – paslaugiai atsakė jis.

      Briana droviai nusišypsojo.

      – Merci beaucoup [Dėkui (pranc.)], – pasakė ji ir skubiai pridūrė: – Jeigu atsakysite kitaip nei il n'y a pas de quoi [Nėra už ką (pranc.)], nieko nesuprasiu, nes mano prancūzų kalbos žodynas dar labai skurdus, nepaisant uolių madam Diubon pastangų.

      – Jūs mokotės La Belle Ecole?! – sušuko Henris. – Šią mokyklą lanko mano dukterėčia.

      Mergaitę jo pasakyta pavarde Briana atsiminė labai miglotai.

      – Ar jos plaukai tamsūs? – pasitikslino ji. – O dar ji visada dėvi ilgus megztukus, kad ir koks lauke oras?

      – Oui [Taip (pranc.)], – patvirtino Henris, linguodamas galva. – Enfant [Vaikas (pranc.)] visada sušalęs. Leiskite jums padėti madmuazele.

      Henris padėjo jiems įlipti į liftą. Laimei, jame buvo tik liftininkas, kuriam Henris iš lėto prancūziškai paaiškino, kad reikia nugabenti poną Hatoną į jo apartamentus.

      – Jis jums padės, – užtikrino jis Brianą. – Ir mes kuo puikiausiai pasirūpinsime mesjė.

      Ji maloniai nusišypsojo paslaugiajam vyriškiui.

      – Tada galiu būti visiškai rami.

      Jis linktelėjo, galvodamas, kad ji atrodo labai miela jauna moteris. O kokie nuostabūs šviesūs plaukai!

      Briana pakilo liftu su Piesu ir liftininku. Pastarasis padėjo jai nuvesti Piesą iki jo apartamentų ir ji atrakino duris Pieso duotu raktu. Juodu su liftininku palydėjo Piesą iki milžiniško miegamojo, kuriame dominavo balta ir juoda spalvos, greičiausiai atitinkančios jo skonį. Lova buvo išties karališko dydžio. Su keturiomis kolonomis, kurių grakštūs šmėkliški siluetai kilo iki pat lubų. Juodu paguldė Piesą ant lovos, ir jis pramerkė akis, kad nutrauktų juodą lovatiesę.

      – Keistai jaučiuosi, – sumurmėjo jis.

      – Neabejoju, – sutiko Briana. Ji padėkojo jai besišypsančiam liftininkui ir uždarė paskui jį duris.

      Juodų Pieso akių žvilgsnis nuslydo raustančiu Brianos veidu.

      – Ar galėtum padėti man nusirengti? – paklausė jis.

      – Taip, – atsakė ji dar labiau išrausdama.

      – Kiekvienam dalykui būna pirmas kartas, – priminė jis.

      Briana abejojo. Kažin, ar Pieso būklė tam tinkama. Jis atrodo labai girtas. Galbūt rytą nė neprisimins, kaip ji atrodė.

      Briana nuavė jam batus ir pastatė prie lovos. Ten pat padėjo ir kojines. Jo pėdos buvo gražios – ilgos. Elegantiškos ir labai didelės. Ji šypsodamasi apėjo aplink lovą ir padėjo jam atsisėsti. Jis kvepėjo brangiu muilu ir odekolonu. Po marškiniais slėpėsi plati krūtinė, apaugusi tankiais tamsiais plaukeliais. Briana netyčia palietė ją ir jos ranką nusmelkė virpulys.

      – Margo buvo nekalta, – švelniai pasakė jis. – Turėjau įkalbinėti ją išsinerti iš drabužių ir, nors ji be galo mane mylėjo, iš pradžių bijojo – žinojo, kad suteiksiu jai skausmo.

      Jis atsargiai palietė gražiu raudoniu pražydusį Brianos skruostą.

      – Nemanau, kad šiomis