Guvernantės kerai. Elizabeth Rolls

kuris rodė: ji žino esanti teisi ir supranta, kad jis taip pat tai žino… Džulianas tučtuojau nutraukė šią minčių virtinę.

      – Panele, negaliu sutikti, kad dama, kurią aš globo… – Metęs žvilgsnį į jos pasipiktinusį veidą jis pasitaisė, kol liepsnos dar neprasiveržė į paviršių:, – …už kurią esu atsakingas, sėdėtų ant paprastos pasostės. Arba keliautų pašto karieta, – pridėjo nelaukdamas, kol ji pasiūlys. – Jūs važiuosite su manimi!

      – Tik ne be kompanionės! – atšovė panelė Deventri.

      – Gerai! – rėžė jis. – Ar būtų priimtina, jei užeigos namų, kuriuose apsistosime, kambaryje su jumis miegotų tarnaitė, o gal man šioms paslaugoms sugundyti kilmingą našlę? Aš nesikėsinu į jūsų skaistybę; net jei ir kėsinčiausi, guvernantę suvedžioti kelioninėje karietoje nėra mano mėgstamiausia pramoga!

      Panelė Deventri išraudo.

      – Nebūtina tuo baisėtis. Aš visai nesijaudinu dėl jūsų. Tik dėl to, kad pasklistų gandai. Netrokštu tapti nepadoraus smalsumo ir pasmerkimo auka! Tarnaitės kambaryje visiškai pakaks. Aišku, aš susimokėsiu už nakvynę ir…

      – To tikrai nebus, – pareiškė Džulianas mirtinai ramiai. – Nuo šios akimirkos, panele Deventri, jūs esate mano darbuotoja. Aš prisiimu visas šios kelionės išlaidas. Sutarta?

      Sekundėlę sučiaupta burna užsispyrėliškai virptelėjo, tačiau mergina nežymiai tūptelėjo.

      – Taip, milorde.

      Diskretiškumas – stipresnioji narsos pusė – patarė, kad pats metas kuo skubiau pasišalinti. Kitaip užsmaugs ją arba, dar blogiau, vėl nusikeiks jai girdint. Vienu mostu sutvarkęs kelis reikalus Džulianas visai netroško sužlugdyti savo planų, jei panelė Mandagioji ir Padorioji nuspręstų negalinti dirbti tokiam pasileidusiam džentelmenui, kuris keikiasi damos akivaizdoje, jau nekalbant apie užuominą suvilioti ją kelioninėje karietoje.

      – Panele, leiskite atsisveikinti. – Džulianas pastatė puodelį ir atsistojo. – Rytoj ir trečiadienį turėsiu reikalų. Išvyksime ketvirtadienį. Mano karieta pasiims jus septintą valandą ryto. – Jis nusilenkė. – Jei neprieštarausite iškeliauti anksti.

      Ji taip pat pakilo.

      – Lauksiu jūsų ant Trijų karalių koplyčios laiptų. Ar nebus per daug, jei pasiimsiu lagaminą ir kelioninį krepšį?

      Jis kilstelėjo antakius.

      – Susikraukite viską, ko reikia. Jei netilps, atgabens vežėjai.

      Džulianas ištiesė ranką. Mandagus gestas sandėriui sutvirtinti. Nieko daugiau. Akimirką panelė Deventri dvejojo, paskui įspraudė ranką jam į saują. Jaudulys nupurtė Džulianą. Jos delnas tiko taip, lyg jie vienas kitą būtų papildę. Apstulbęs jis susidūrė su jos žvilgsniu. Po akiniais skirtingų spalvų akys išsiplėtė, tarsi toks pat jaudulys būtų apėmęs ir ją. Sukrečiančią sekundę jų žvilgsniai susirakino taip pat apčiuopiamai kaip ir rankos. Tada ji užsimerkė, po blakstienomis paslėpdama akis ir užsisklęsdama nuo jo.

      Džulianas paleido jos ranką ir atsitraukė.

      – Geros dienos, panele. Mano patikėtinis susisieks su jumis.

      – Viso geriausio, milorde, – tyliai atsisveikino ji.

§

      Išlydėjusi lordą Breibruką, Kristiana Deventri drebančiais pirštais uždarė duris ir atsišliejo į jas.

      Gal ji išsikraustė iš proto? Ar tikrai priėmė jo darbo pasiūlymą? O kas, jei jis net ne lordas Breibrukas? Ir ką tokio jis turi, kad įveikė įprastinę jos savitvardą? Nuo šešiolikos metų to nė karto nenutiko. Ir tada nieko gero neišėjo. Nors jai nerūpėjo. Susidorojo be niekieno pagalbos.

      Kristė susižvejojo kišenėje lordo Breibruko kortelę ir susiraukė. Bet kas gali atsispausdinti elegantišką kortelę. Tik niekas kitas, išskyrus lordą Breibruką, negalėjo žinoti apie Hario susidomėjimą panele Trenthem.

      Panele Trenthem, kuri, anot paviršutiniško apibūdinimo paskutiniajame Hario laiške, buvo mėlynakė ir juodaplaukė – Kristė, kaip ir lordas Breibrukas, burbtelėjo damai aiškiai nederama žodelį. Iš tikrųjų, jei ji turi tokias pat mėlynas akis ir juodus it varnas plaukus kaip brolis, tai yra tikra gražuolė. Kristė niekada nemanė, kad akys gali būti tokios mėlynos ne vien ant Minerva Press meilės romanų viršelių. Arba tokios veriančios, tarsi prasiskverbusios gilyn pamatytų visas ten saugomas paslaptis… O taip. Jis – tikrų tikriausias lordas Breibrukas. Ji sutiko būti jo pamotės kompanionė ir guvernantės pavaduotoja. Kristė pagalvojo, kad tai turėtų būti pati keisčiausia šeima. Dauguma tituluotų damų pačios samdosi kompaniones ir guvernantes.

      Kristė prunkštelėjo. Kaip iš akies luptas pasipūtėlis aristokratas. Įžingsniavo į jos namus, lyg jie priklausytų jam. Pečiai tokie platūs, kad užgriozdino kone pusę svetainės… kodėl, po galais, ji prisiminė jo pečius? Juk ne jo pečiai privertė pasitraukti Gudolą, o ta kvaila kortelė su jo vardu ir titulu. Lordas Breibrukas. Pakako titulo, kad Gudolas lankstydamasis neštų kudašių. Apie ką ji čia? A, taip. Jo pasipūtusi šviesybė nurodinėjo jai, ką daryti, įsitaisė ant baisiai nepatogaus suolo, o ne krėsle, paėmė padėklą ir už ją pastatė staliuką… užkūrė židinį, nors ji negalėjo to sau leisti, bet jei išvyksta ketvirtadienį, malkų turėtų užtekti.

      Dabar bent jau šilta. Jis labai malonus. Žinoma, kai kurie vyrai dėmesingi, tačiau neverta kvaršinti sau galvos, lyg jis dėl jos būtų taip pasielgęs.

      Kad jis pasmegtų! Sujaukė jai ramybę, sutvarkė jos gyvenimą kaip jam patogu, atmetė jos būgštavimus dėl padorumo pačiu nerūpestingiausiu tonu ir…

      Na, galiausiai jis nusileido…

      Tik todėl, kad privalėjo, kitaip ji nebūtų sutikusi jam dirbti!

      O tai savaime kėlė abejonių: kodėl, netgi labai trokšdamas nukreipti panelės Trenthem mintis tinkamesne linkme, jis vis tiek užsispyręs galvojo, kad ji yra tinkama kompanionė jo pamotei ir guvernantė jaunesniems broliui bei seseriai?

      Ji užsipuolė jį lyg kokia ragana, buvo nepasakomai nemandagi ir susiginčijo, kai jis parodė gerbtiną susirūpinimą jos patogumu ir gerove keliaujant į Herefordą.

      Kodėl jis paprasčiausiai neatsiėmė pasiūlymo ir neišėjo?

      Ir kodėl ji dėl to sunerimo? Kodėl iškart nesutiko su jo pasiūlymu ir nesiginčydama nepriėmė pinigų? Kaip deramai išauklėta dama, žinoma.

      Verdanti pykčiu maištingoji jos esybės dalis pareiškė, kad bus sunku nesiginčijant sutikti su jo šviesybės valdingais paliepimais. Kaip gerai išauklėtai damai ar kitaip.

      O artimiausiu metu, kadangi jo šviesybė pertvarkė jos gyvenimą, jai niekam neužteks laiko. Ir tikrai nėra laiko apmąstyti keisto jausmo, kad ji ką tik priėmė reikšmingiausią sprendimą gyvenime. Arba jis buvo priimtas už ją. Na, o absurdiška mintis, kad lordas Breibrukas kažkodėl yra pavojingas… nesąmonė! Ak, ji net neabejojo, kad kai kurioms moterims jis gali atrodyti pavojingas, bet jo balse Kristė girdėjo panieką.

      Patikėkite, aš nesikėsinu į jūsų skaistybę.

      Jo žodžiai truputėlį įgėlė, tačiau viską apsvarsčius, ji tikrai buvo senamadė moteris. Gal kiek labiau nei būtina, bet tai tik į gera, jei atbaido tokius vyrus kaip lordas Breibrukas.

      Vis dėlto tas žvilgsnis ir jausmas, kad jis iš tikrųjų mato ją, Kristę, o ne tik panelę Deventri… Ji užgesino šią mintį. Tik kvailiui reikia kartoti tą pačią pamoką. Mažiausiai troško, kad jis iš viso ją pastebėtų. Regis, vyrams sunkiai sekasi suvokti, kada ne yra trumpinys pasakymo ne, aš nenoriu su jumis miegoti, o ne – ne, jūs nepakankamai siūlote.

      Pyktelėjusi