Guvernantės kerai. Elizabeth Rolls

leiskite atsiprašyti. Mano tarnaitė išėjusi. – Grakščiai tūptelėjusi moteris išėjo pro duris svetainės gale.

      Džulianas giliai atsikvėpė ir apsižvalgė po ankštą kambarį. Juk to čia ir atėjo – įvertinti Deventrio padėtį. Jei Lizė pamatytų, kokiomis sąlygomis jai tektų gyventi ištekėjus už Deventrio, galbūt stabtelėtų ir gerai pagalvotų.

      Vis dėlto svetainė buvo švarut švarutėlė. Nė mažiausios dėmelės. Tarsi dulkės nedrįstų nusėsti panelės Deventri prižiūrimame kambaryje. Viskas tviskėjo švara. Mediniai paviršiai nuvaškuoti ir nublizginti. Nė menkiausio voratinklio žymės. Prie vienos sienos riogsojo knygų spinta ir rašomasis stalas, nukrautas knygomis. Džulianas susiraukė. Dabar baldas atrodė senas, tačiau kalbėjo apie kadaise buvusius geresnius laikus.

      Įdomu. Kiti daiktai irgi patraukė jo akį. Prie sienos ant senamadiško valgomojo stalo nulenkiamu šonu stypsojo lempa. Žalvarinės žvakidės kitados spindėjo paauksuotu sidabru. Apdaužytas vyno staliukas su dar daugiau knygų glaudėsi prie krėslo aukštu atlošu. Visa tai teigė, kad Deventriai anksčiau gyveno pasiturimai, džiaugėsi gyvenimo grožybėmis ir nors nuskurdo, laikėsi įsikibę kelių branginamų prisiminimų. Galbūt juos sužlugdė dešimto dešimtmečio finansinis krachas [1796–1797 m. finansinis nuosmukis, glaudžiai susijęs su to meto Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos santykiais.]. Beliko tik užjausti dėl tokios keblios būklės. Džuliano tėvui pavyko sausam išlipti iš balos. Deja, pastaraisiais metais jis nebuvo toks apdairus… Viešpatie, na ir šalta čia!

      Džulianas kietai sučiaupė lūpas. Haris Deventris neatgaus savo šeimos turtų Lizės laimės kaina. Be jokios abejonės, Deventrio sesuo irgi apsigyventų jo namuose… Džuliano akys užkliuvo už knygų, nepatikimai sukrautų ant vyno staliuko – turbūt pamokslai ir kitokie didaktiniai veikalai. Jis kilstelėjo kelias knygas nuo viršaus ir išrietė antakius. Seras Valteris Skotas – Aivenhas. Dirstelėjo į kitas knygutes – poezija. Na, na, panelė Tvarkinguolė turi polinkį į romantiką, ar ne? Džulianas paėmė dar porą tomelių – panelės Džeinės Ostin Nortangerio abatija. Serenai patiko šis kūrinys…

      Jis raukydamasis padėjo knygas į vietą. Po rudais nuosaikumo sluoksniais ir kyku slypėjo prieštaravimai. Žingsniuodamas atgal prie suolo Džulianas spėliojo, kokios spalvos galėtų būti panelės Deventri plaukai. Iš po siaubingo kyko nebuvo matyti nė sruogelės. Pilkšvai rudi? Tiktų prie akinių ir kietai sučiauptų lūpų. Nors tikriausiai ji nėra geležinė. Kiek laiko prireiktų prasilaužti pro užkardas?

      Ji netrukus sugrįš. Panelė Garbingoji nukrautu padėklu, kurį privalės kur nors padėti… Palei langą stovėjo nedidelis arbatos staliukas.

      Atsidusęs Džulianas atsistojo, pakėlė staliuką ir pastatė tarp krėslo ir suolo. Geros manieros, tarė sau. Džentelmenai taip elgiasi. Tai visai nesusiję nei su pačia panele Deventri, nei su troškimu parodyti, kad ne visi vyrai yra nedėmesingi stuobriai, pasiglemžiantys vienintelį patogų krėslą, o savo seseriai paliekantys medinį suolą. Tikrai – visiškai nesusiję su ja. Paprasčiausiai taip derėjo elgtis.

      Džulianas žvilgtelėjo į tuščią žaizdrą. Vis dėlto čia tikrai šalta.

      Prireikė akimirksnio sukrauti malkas, surasti titnagą su pintimi ir įžiebti nedidelę liepsną.

      Tik prisėdus prasivėrė durys ir pasirodė panelė Deventri, nešina mažyčiu padėklu.

      Apstulbimas žybtelėjo tose trikdančiose akyse, kai ji išvydo ugnį.

      – Ak, bet…

      Džulianas atsistojo ir paėmęs iš jos padėklą padėjo ant stalo, o paskui atsigręžė į ją.

      Ji nejudėjo. Dėbsojo į staliuką tarsi spėliodama, kaip jis čia atsidūrė. Tada dirstelėjo į ugnį. Visa įtampa dingo jai iš veido, griežtos linijos pamažu išnyko ir Džulianas keistai džiūgaudamas pamatė, kad ji atrodo pavargusi. Lyg kažkokia našta, nepalyginamai sunkesnė nei padėklas, būtų nukelta jai nuo pečių.

      Beveik tučtuojau panelė Deventri atsipeikėjo ir prabilo pačiu mandagiausiu tonu:

      – Milorde, koks jūs supratingas. Malonėkite atsisėsti.

      Ji palinko virš padėklo ir pripylė puodelį.

      – Pieno? Cukraus?

      – Prašyčiau šlakelį pieno.

      Panelė Deventri padavė jam puodelį, prisipylė sau ir atsisėdo išlaikydama tiesut tiesutėlę nugarą.

      Džulianas nepatikliai gurkštelėjo ir nustebo. Arbata mėgstančiam šį gėralą būtų buvus išties priimtina. Puodeliai, nors seni ir vietomis įskilę, kadaise buvo elegancijos viršūnė ir nemažai kainavo. O juk Haris Deventris, be užuominos, kad Alkastonas – jo krikštatėvis, neišsiskyrė nei svarbiomis pažintimis, nei praeities šlove.

      – Galbūt teiktumėtės paaiškinti, milorde, iš kur pažįstate mano brolį?

      Šaltas panelės Deventri balsas sugrąžino Džulianą iš apmąstymų. Ar ji žino apie Lizę? Jei taip, greičiausiai palaimino tuos santykius. Ji neatrodo kvaila. Tokios partijos privalumai jai turėtų būti akivaizdūs. Ir pati iš šios giminystės galėtų susirasti padorią partiją.

      – Jūsų brolis susipažino su mano seseria.

      Arbatos puodelis sustingo pakeliui prie panelės Deventri lūpų. Ji išbalo.

      – Jūsų seseria?.. – Puodelis pakeitė kryptį ir tyliai barkštelėjęs įsitaisė lėkštutėje. – Ar tik jūsų sesuo ne panelė Trenthem?

      – Taip. Mano įseserė.

      Panelė Deventri sėdėjo tiesi it styga, tvirtai suspaudusi lūpas ir ryžtingai iškėlusi smakrą. Atrodė dar oresnė, nors ir labai išblyškusi.

      Velniava! Be abejonės, ji iki galo gins savo brolio vedybinius siekius. Kodėl neturėtų? Tokia giminystė jai pačiai taptų gelbėjimosi šiaudu.

      Džulianas sukando dantis.

      Jis turi apsaugoti Lizę. Daugiau niekas nesvarbu. Net jei privalės į miltus sumalti panelės Deventri išdidumą.

      – Man nepaprastai gaila, – ramiai tarė ji. – Tikiuosi, darote viską, kas jūsų galioje, kad tai sutrukdytumėte?

      Gaila?Jai gaila? Jis turėjo rimtų priežasčių nepalankiai vertinti poną Deventrį, o kokių prieštaravimų dėl Lizės gali turėti ji?

      Džulianas prabilo su stingdančiu išdidumu:

      – Panele Deventri, jaučiuosi sutrikęs, nes nenumanau, kaip mano sesuo nusipelnė jūsų nepalankumo.

      – Kadangi nesu jos mačiusi, negaliu nepalankiai žiūrėti į panelę Trenthem, – paaiškino panelė Deventri. – Nebent… – Ji nutilo ir įsistebeilijo į jį, švelnus raudonis plūstelėjo į išbalusius skruostus. – Manau, kad suprantu jūsų apsilankymo tikslą, milorde. Įspėjimas Hariui? Laikykis atokiau nuo mano sesers, o aš laikysiuosi nuo tavosios. Ar ne taip?

      Pasipiktinimas sudrebino Džulianą.

      – Prašyčiau atleisti? – Ačiū Dievui, ji neatspėjo jo tikrųjų įtarimų!

      Panelė Deventri drąsiai atrėmė jo žvilgsnį.

      – Jei taip nėra, atleisti prašyčiau aš. Nesugalvoju jokios kitos jūsų apsilankymo priežasties.

      Ar penelę Deventri per brolio laiškus galėjo pasiekti gandai apie jo reputaciją?

      – Jokiu būdu, panele Deventri. Šiaip ar taip, aš esu džentelmenas. Kad ir ką būtumėte girdėjusi.

      – Milorde, jūsų reputacija manęs visiškai nedomina, – pareiškė ji ir paėmusi puodelį gurkštelėjo arbatos.

      – O kas, panele Deventri,