Apgultis 13. Tamas Dobozy

jog virsti nieku – irgi transformacija. Tačiau paryčiais visuomet sugrįždavo, purvinais nagais, tepaluotu veidu, suplėšytais drabužiais ir mina žmogaus, kuris perėjęs naktį prarado save.

      Bet dar prieš visus šiuos įvykius gruodis persirito į sausį. Kitaip nei daugelis darbuotojų, Šandoras su Josefu neturėjo šeimos, tad jiems grįžti namo iš zoologijos sodo nebuvo ko. Na, nebent tam, kad rizikuotų numirti gatvėje, būti supašyti sviedinių skeveldrų nedideliame butuke ar nusibaigtų iš bado rūsiuose, paverstuose slėptuvėmis nuo bombų. Kai rado narvuose paskerstus zebrus, – didžiuliai mėsos luitai paskubomis buvo išrėžti iš pečių, šonų ir pilvų – be abejonės, badaujančių miestiečių darbas, – vyrai sušėrė mėsos likučius liūtui ir susikraustė į ištuštėjusius gardus. Šandoras dudeno, kad kaip tik zebrai turėjo gyventi, o plėšikautojus derėjo sušerti liūtui.

      O sausio gale peršovė Marti, kitą zoologijos sodo darbuotoją, kai šioji bandė netoli Varošligeto parko papešti žolės žirafai. Mergina dar įstengė parsvirduliuoti į zoologijos sodą ir silpstančiu balsu pasakojo, ką mačiusi mieste. Šandoras bandė ją nuraminti, priversti pailsėti, užtraukė antklodę iki pat kaklo, bet Marti vis kliedėjo, esą liepsnose, – panašiai kaip vaikas debesyse, – įžiūrėjusi mirštančių ar jau mirusių gyvūnų pavidalus, jų sielos išsilaisvinusios iš žvėryne įkalintų kūnų ir keršydamos miestui perėjusios į ugnį. Jis dega, šnabždėjo ji, jis visas liepsnose – Vakarinė stotis, prabangūs namai Andrašio bulvare, medžiai parke užsiplieskę lyg įbrėžti degtukai. Mačiusi gatvę, kur mėlyna liepsna šokčioja pro kiekvieną išgraužą ir plyšį, žaidžia aplink išdaužytų duobių kraštus, o trūkęs dujotiekis apačioje ir toliau kraujuoja.

      – Tai buvo tarsi šventė, – tarė Marti, užmerkė akis ir nugrimzdo į miegą, iš kurio nei Josefas, nei Šandoras jos jau nežadino.

      Tą naktį, kai mirė Marti, juodu užlipo ant palmių sodo stogo, nuo jo virš vielinių narvų buvo matyti tolumoj verdančių kovų vaizdai, dabar jau gerokai vakarų pusėje, mortyros ir tankai tvatino apatines dantytas Budos pilies sienas, dūmams išsisklaidžius, pliūptelėdavo baltos šviesos. Danguje dėjosi keisčiausi dalykai: iš parašiutų ant Dunojaus ledo buvo mėtomos kiaurašonės dėžės; prožektorių šviesų kreipiami į medžius ir pastatus, tamsoje dužo sklandytuvai; lyg gausus musių spiečius kunkuliavo dūmai.

      Tomis dienomis Šandoras dažniausiai skaitydavo, kai subombardavo laiptus, kopėčiomis užsiropšdavo į Telekio biblioteką, tarsi knygų jam būtų reikėję ne tik užsimiršti, bet ir mintims paskubinti, tarsi nemąstyti būtų buvę įmanoma tik mąstant per daug, tik išsprogdinant protą, juk tuo metu išlikęs jis dažniau tapdavo negalia. Iš jųdviejų Šandoras visuomet buvo labiau linkęs svajoti, ir kai tąnakt sėdėjo ant palmių sodo stogo, jis pasakojo Josefui, ką radęs Telekio kabinete, – ištisą biblioteką senovinių ir šių laikų knygų, daugiausia apie gyvūnus.

      – Nežinojau, kad Telekis buvo toks intelektualas, – dudeno Šandoras, perrėkdamas ginklų tratėjimą, ir įniko pasakoti, kaip mitų, istorijų ir pasakų herojai būdavo paverčiami arkliais ir gėlėmis, ir skalikais, paskui vėl atgaudavo savo pavidalą arba virsdavo visiškai kitais žmonėmis, peržengę ribas, tarsi šios nė nebūtų egzistavusios, tapdavo kuo nors kitu. – Bet dabar, turiu galvoje, dabar… – plačiai sumosavo rankomis, tarsi norėdamas aprėpti pastaruosius penketą amžių, – dabar mes šitaip nebesikeičiame. Dabar esame individualybės. Asmenybės. Sustingę vietoje.

      – Na, – atsakė Josefas tarsi išversdamas Šandoro idėjas, – ir koks gi skirtumas? Jie mirė per karą, kaip ir mes.

      – Gal jie taip aiškindavo mirtį, – tarė Šandoras netolies liepsnojančių gaisrų nutviekstu veidu, – kaip tapsmą kažkuo kitu… – pažvelgė žemyn pro palmių namo stiklinį stogą. – Na, vis viena mes juk dar nesame mirę, – sumurkė jis mankštindamas pirštus, tarsi tie galėtų virsti letenomis su nagais, pamanė Josefas.

      – Bet ar jie išlikdavo savimi, na, turiu galvoje, virtę kuo nors kitu?

      – Taigi, tas ir yra. Visų pirma tada nebuvo to, ką pavadintum „savimi“. Tik nesibaigianti transformacija, nuolatinis tapsmas.

      – Tad žmogus nebuvo vertesnis už liūtą.

      – Na, nežinau dėl to „vertesnis“, – Šandoras šyptelėjo Josefui, – bet skirtybes jie aiškino kažkaip kit…

      Tačiau sprogo sviedinys, ir nespėjęs išrutulioti minties Šandoras jau smigo pro palmių namo stogą, išnyko ugnies ir smūgio bangose, pabirus stiklų lietui, o Josefas suspėjo nusikepurnėti žemyn – aplenkdamas kitą sviedinį, kuris atlėkė švilpdamas į ankstesnio išmuštą skylę, – puolė pro sutrupėjusias stiklinio pastato duris, kur lyjant šukėmis persigandę svarbiausi palmių namo gyventojai – aligatoriai ir hipopotamai – nei jam kando, nei gaudė, ir iškėlė bičiulį iš vandens baseino, kur šis buvo niurktelėjęs stačia galva, ir nesusiturėjo nenusijuokęs matydamas, kaip anas prunkščioja, veidu jau plintant mėlynėms. Po poros dienų aligatoriai nusibaigė, negyvi sustingo ledo sukaustytose džiunglėse, o hipopotamai, susimetę į patį vandens rezervuaro galą, kur artezinis šulinys pumpavo šiltutes sroves, dar tempė, misdami senkančiais pilvo ir nugaros riebalais, ir visi trys, panirę į garus, kasdien vis labiau ir labiau lyso.

      Kai vėliau generolas leitenantas Zamercevas tardė Josefą bandydamas iškvosti, kur paslėptas liūtas, Josefas vis norėjo pasakoti apie aligatorius ir hipopotamus, apie tai, kaip bombos pasipylė ant palmių sodo, ir jie tada supratę, kad teks „išlaisvinti“ kuo daugiau gyvūnų. Zamercevas žvilgtelėjo į jį, pasisuko į vengrų vertėją, kažką sušnibždėjo, ir vertėjas Josefo paklausė:

      – Negi jums tikrai atrodė tokia gera mintis paleisti laisvėn liūtus ir panteras, pumas ir vilkus?

      Josefas žinojo, kad Zamercevas juo netiki, kad nekaltina jo perdėtu sentimentalumu, veikiau įtaria, jog vyrukas meluoja arba taip pat kvaištelėjo, neatlaikęs apgulties ir Šandoro dudenimo. Tam tikra prasme Zamercevas buvo teisus, nes Šandorą su Josefu leistis per žvėryną ir atidarinėti narvus paskatino ne tiek tai, kas nutiko aligatoriams, kiek sovietų kareivių, raitų Zamercevo vyrų, pasirodymas. Atjoję šie pareikalavo, kad prižiūrėtojai pirmiausia paleistų vilką, paskui leopardą, tada tigrą, o kareiviai galėtų medžioti tas išbadėjusias būtybes, neįstengiančias ne tik bėgti, bet ir paeiti, kad jie galėtų pasivaikyti juos ant pailsintų arklių, su kariška amunicija, kvatodami girtu juoku, dvigubai kuoktelėję nuo to, ką karas atėmė, ir nuo to, ką jiems leido.

      Zoologijos sodo prižiūrėtojai tą vakarą vaišinosi šampanu, radę visą dėžę brangaus gėrimo vienoje iš didelių medinių užrakintų dėžių, Telekio paliktų kabinete, ir keletą sandarių skardinių ikrų bei dėžutę prabangių cigarų. Šandoras išdalijo butelius, skardines ir degtukus Josefui, Gergėjui ir Žuži. Jie visi buvo tokie alkani, taip išsekinti baimės dėl to, kas gali nutikti kitą savaitę arba rytoj, gal net kitą akimirką, kad nedelsdami iššovė kamščius ir ėmė kliukinti šampaną, stengdamiesi nusiplauti šaltį ir baimę, ir aplinkui iškritusius negyvus žvėris, tarsi susikaupę pajėgtų justi vien skonį ant liežuvio ir apie nieką daugiau negalvoti.

      Suprantama, sumanė tai Šandoras. Tai jis, ištuštinęs antrą butelį šampano ir nė nepalietęs ikrų, žiūrėdamas į juos visus, sušalusiais krumpliais, krūpčiojančius nuo dar vieno sprogimo ar ginklų tratėjimo, ar nuo neskubriai besileidžiančių signalinių raketų, krintančių tokia kreiva trajektorija, jog regėjosi, tarsi dangus būtų trūkęs ir suvirintas, – nusprendė įgyvendinti šį planą. Tad tą naktį per zoologijos sodą juos vedė ne meilė, ne logika, o girtos galvos. Žvangindami raktais, nukabintais nuo Telekio sienų, žengdami pro beždžionių narvus, – daugelis jų prišalo prie grotų, įsitvėrusios jų, kai įveikė šaltis, galvos nusviro ant pečių ir jos palaimingai nugrimzdo į paskutinio miego