Kai dingo balandžiai. Sofi Oksanen

juos kirbančių mergaičių, merginų, sužadėtinių, našlių, dukterų, motinų, seserų, katėjančių, kūkčiojančių ir šokio žingsnius sukiojančių moterų begalinių kaimenių.

      Judita nenorėjo susitikti su moterimis, kalbančiomis apie grįžtančius namo vyrus, tomis, kurių sužadėtiniai, tėvai ir broliai jau buvo išėję iš miško arba pabėgę iš Estijoje arba Suomijos įlankoje kovojusių raudonarmiečių gretų. Ji joms neturėjo ką sakyti, nebuvo išsiuntusi savo vyrui nė vieno laiško. Žinoma, mėgino, paėmusi popierių ir rašalinę, atsisėdo prie stalo, tačiau ranka nepajėgė dėstyti žodžių. Jau vyro vardo pirmutinė raidė buvo per sunki, pirmojo sakinio neįmanoma sugalvoti, ji neįstengė rašyti laiško nuo išsiilgusios žmonos, o juk tik tokius tiko siųsti į frontą. Juslės sugėrė visas tas naktis, kai juodu bandė, bet nesėkmingai, ir naktis, kai jie net nebandė, ir ji nebuvo pamiršusi nė vienos akimirkos, kai mėgino gilesnę iškirptę, tačiau vyras nekreipė jokio dėmesio į jos krūtis. Ji gerai atminė vėliau patirtą gėdos jausmą, atminė, ką jautė, kai visas jos supratimas apie tai, kas joje žavu, pasirodė esąs melas; ji atsiminė, kaip sutuoktinis nuo pirmų dienų atstūmė jos siūlomas krūtis, nugrūdo ją į kitą lovos kraštą lyg pagedusį maistą į kitą stalo galą.

      Jau bolševikams atėjus į valdžią jos vyras kartu su kitais slapstėsi nuo mobilizacijos vasarnamiuose ir namų pastogėse, ir Juditai palengvėjo. Lova liko tik jai vienai, tačiau, kaip ir dera, ji raukydama kaktą nudavė žmoną, kuriai rūpi vyras. Kai ieškodamas maisto jis buvo suimtas ir įkištas į juodą čekistų ZIS’ą, Juditai pavyko išspausti miglą pilkose akyse, nes taip reikėjo. Jau tada ji tikėjosi, kad tai bus paskutinis vyro žygis, labai daug kam ZIS’as pranašavo kaip tik tai, bet kartu tas pašėliškas troškimas, tas nežabotas džiaugsmas dėl karo teikiamų galimybių varė jai baimę. Jų giminėje nebuvo išsiskyrusių moterų, tad našlės dalia buvo vienintelė išeitis jai panorėjus atgauti laisvę. O kietakaktė anyta komisariate sužinojo, kad vyras buvo nusiųstas į frontą, ir Judita vėl, kaip dera, stvėrė nosinaitę. Ji negalėjo niekam pasakyti, kaip mėgaujasi lova be šeimininko. Ji geidė meilužio, bet kur tokį rasti? Net pagalvoti apie tai netiko. Vis dėlto ji ne kartą perskaitė „Madam Bovari“ ir „Aną Kareniną“, ir nors romanų herojės kentėjo dėl kiek kitokios santuokos, ji jautė didelę dvasinę giminystę, nes ir jinai patyrė ilgesį.

      Prieš vestuves Juditos motina „tarp eilučių“ įterpė patarimų apie santuoką ir galimas jos problemas – Judita nebuvo patyrusi šio repertuaro sunkumų. Kai susituokė, Juditai kilo įtarimų ir ji probėgšmais užsiminė motinai, kad, skirtingai nuo mamos užuominų, vyras jokiu būdu nesistengė su ja fiziškai suartėti. Ir draugių patirtis, susijusi su vaikinais, kurie netvėrė sulaukti, kada stos prie altoriaus, buvo kitokia. Rozalija nuolat duodavo suprasti, kokios karštos prigimties buvo tamsbruvis Rolandas. Juditos motina nusijuokė iš dukters rūpesčių, manydama, kad tai pagarbos ženklas, ir pridūrė, girdi, Juditos tėvas buvęs toks pat gerų manierų vyras. Viskas įeis į vėžes, kai juodu pradės gyventi kartu.

      Tad Judita suprato, kad per savo kvailumą manė esant keistą bruožą, kuris kaip tik bylojo apie didelę meilę, ir ėmė nekantriai skubinti vestuves: Hapsalu paplūdimio viešbutyje jau buvo užsakytas kambarys povestuvinei kelionei. Tačiau užmovus sužadėtuvių žiedą niekas nepasikeitė, o pirmoji vestuvių naktis buvo nemaloni. Vyras įsiskverbė į ją, bet čia kai kas nutiko. Baigęs jis nuėjo už širmos ir Judita girdėjo, kaip pripildė dubenį vandens ir piktai prausėsi. Paskui atsigulė kitame lovos krašte, kuo toliau nuo savo žmonos. Judita nudavė mieganti. Kitas vakaras buvo ne ką geresnis. Naktį vyras atsigulė miegoti ant sofos, o ryte atrodė visiškai normalus. Dieną jie vaikštinėjo „Afrikos“ paplūdimy, o vakare šoko ten esančiame paviljone tarsi paprasta sutuoktinių pora per medaus mėnesį. Grįžęs į Taliną, vyras pradėjo dirbti pas Johaną notaro padėjėju, Judita užsiėmė namų kūrimu ir karštligiškai galvojo, ką daryti.

      Viešosiose vietose vyras elgėsi taip, kaip ir dera pavyzdingam sutuoktiniui: siūlydavo parankę ir dažnai bučiuodavo ranką, juokaudamas net į lūpas, tačiau jo elgesys pasikeisdavo iškart, vos juodu likdavo dviese. Jeigu jis nejautė Juditai jokio potraukio, kodėl tuomet jai pasipiršo? Ar viskas nuo pat pradžių tebuvo grynas melas? Kai Rozalija susižadėjo, ji supažindino Juditą su Simsonais, ir Judita iš pradžių nekreipė jokio dėmesio į mėgstantį skaityti Rolando pusbrolį – ne anksčiau, nei Rozalijai užsiminus, kad vaikinas ne toks jau pilkas, kaip gali pasirodyti iš pirmos akimirkos, nes turėjo tapti lakūnu. Judita buvo skaičiusi „Raudonąjį lakūną“, ir kiekvienas jos klausimas bei nuostaba gerokai paskatino vaikiną, tad juodu aibę kartų aistringai šnekučiavosi apie Manfredą fon Richthofeną. Vaikino įkarštis buvo kažkoks keistas, niršus ir Judita nė kiek nedvejojo dėl savo pasirinkimo, dėl vietos tribūnoje, kai vyras atliks neregėtą skrydį su Imelmano vėduokle. Rozalija pagyrė Juditos pasirinkimą, o Judita – Rozalijos. Jų manymu, jodviem pasisekė. Savo laiškuose būsimasis jaunikis žadėjo skristi su Judita į Paryžių ir Londoną, juodu abu norėjo pamatyti pasaulio, keliauti. Mintis, kad po kojomis vien oras, baugino Juditą, tačiau vertėjo matyti draugių minas, kai ji pasakojo apie artimiausius metus, kuomet bus lakūno ponia ir didmiesčius pažįstanti dama, kaip pirks pirštines Paryžiuje, kur pardavėjos mesteli į pirštines pudros prieš jas matuojantis. Vieną dieną jos vyras gal net sušmėžuos kronikoje, ir publika tribūnose nekantraus, giliai įkvėps, kai kurioms ponioms širdis stabtelės. Kartais Judita stebėdavosi, kodėl vyras su tokia stulbinančia ateitimi susidomėjo kaip tik ja, o kai juodu susituokė, jis pabučiavo ją į kaktą ir Juditą išmušė karštis, bučinys taip ją įkaitino, kad apie kitokius santykius ji negalėjo nė pagalvoti. Tačiau jokių kitokių santykių ir nebuvo.

      Galų gale Judita, sutelkusi drąsą, ryžosi pasiteirauti savo ištekėjusių draugių apie jų intymius santykius. Rozalijos neketino nieko kamantinėti, toji tebekaupė kraitį ir Simsonų sodyba buvo parengta jaunajai šeimininkei. Nors tarp Rozalijos ir Rolando sklandė kibirkštys, juodu neskubėjo prie altoriaus, norėjo pasirengti kaip reikia, tačiau ištekėjusi Judita nebegalėjo prisidėti prie Rozalijos ruošos. Anksčiau abi pusseserės svarstė, kokia bus vestuvinė šukuosena ir jaunosios puokštė, galvodamos apie tas dienas, kai abi tekės, tarp Talino ir Armių ūkio sklandė atitinkami laiškai ir Judita karštai įtikinėjo Rozaliją nusivežti savo vyrus į Hapsalu, sanatorijoje jos lankytų purvo vonias ir pasistengtų elgtis taip, kad jųdviejų vyrai labiau suartėtų tarpusavyje – nors jų santykiai buvo neblogi, vis dėlto geriau, kad vaikystės draugai būtų tikri bičiuliai, tokie pat artimi kaip Judita su Rozalija. Iš pradžių Rozalija manė, kad nemokami Zingerio siuvimo kursai ūkio šeimininkei būtų geriausias pasirinkimas, bet vis dėlto sutiko, gal kelioms dienoms pavyks ką nors pasamdyti ūkyje, kol jie bus išvykę kelionėn, ir abi jaunavedžių poros galės kartu praleisti laisvalaikį; kaime nuolatos tokia skuba, ten neužtektų laiko nė padoriai pabendrauti. Pagaliau Rozalija pritarė Juditos planui, o Judita savo ruožtu dėl jo atsisakė povestuvinės kelionės. Ji buvo įsitikinusi, kad Rozalija ją permatys, pamatys tos santuokos melagingumą, kurio Judita nemokėtų paaiškinti. Kaip ji galėtų pasakyti Rozalijai, kad ištekėjusi ji buvo nukryžiuota ant nedermės kryžiaus? Rozalija to nesuprastų. Rozalija tuo nepatikėtų. Niekas nepatikėtų.

      Judita buvo bejėgė ir atsivertė vestuvėms gautą dovaną – „Šeimininkės vadovą“. Prie žodžio „santuoka“ buvo nurodyti santuokinio gyvenimo metu turimi lytiniai santykiai. Prie raidės L susirado ir „lytinį šaltumą“ su aiškinimu, kad frigidiškumo priežastys paprastai būna dvasinės: skausmo baimė, atkarus partneris arba nemalonūs prisiminimai. Judita suprato, kad straipsnis skirtas moterims, ne vyrams. Vadinasi, kalta Judita. Juk ne viena ištekėjusi bičiulė pasakojo, kad vyrui, atrodo, niekad negana, viena užsiminė esanti tam dalykui per siaura, kita – kad jos nepalieka ramybėje net moteriškos negalios metu, o tai esą baisiai nehigieniška ir, be abejo, pavojinga, trečia įtarinėjo, kad vyras paleistuvaudamas parneš venerinę ligą. Juditos padėtis buvo išskirtinė, ir štai ji pamato: triperis, sifilis ir šankeris. Žinoma! Ji atrado priežastį!