Angelų klubas. Luis Fernando Verissimo

mus vienijo ne tik malonumas valgyti, gerti ir būti kartu. Netrūko ir puikavimosi, o taip. Kai Alberio troškinį iškeitėme į rafinuotesnius dalykus, mūsų vakarienės ėmė virsti galios ritualais, nors tuo metu to ir nežinojome. Galėjome sau leisti valgyti ir gerti gerai, todėl valgėme ir gėrėme tai, kas geriausia, ir pasirūpinome, kad naudodamiesi šia privilegija būtume matomi ir girdimi. Bet ne vien tai. Nebuvome tik šunsnukiai. Buvome skirtingi ir tose triukšmingose bendro skonio šventėse mėgavomės savo draugyste ir ypatingumu. Turėjome geresnį gyvenimo ir jo malonumų supratimą, mus vienijo įsitikinimas, kad mūsų alkis simbolizuoja visus troškimus, kuriuos kada nors duos pasaulis. Iš pradžių buvome tokie valgūs, kad bet kas mažiau už pasaulį prilygo coitus interruptus4. Troškome pasaulio, bet baigėme kaip miesto nevykėliai, kiekvienas savo šūde. Užbėgu sau už akių, užbėgu sau už akių. Sustok, Danieli. Dar sėdime prekybos centro kavinėje, ir aš beriu ant stalo prieš Lucidijų savo gyvenimą, kartu su cukrumi.

      Vakarą, kai Ramas nusprendė įteisinti įkurtą Troškinio klubą mūsiškės neišmanėlių gurmanų praeities garbei, aš, Markas ir Saulius buvome neseniai įkūrę agentūrą, kai įtikinau savo tėvą, kad mano dykinėjimo dienos baigėsi ir aš nusipelnau finansavimo arba bent kelerių metų mėnesinio atlyginimo avanso, kad galėčiau turėti savo verslą. Markas su savo menu, aš su savo tekstais ir Saulius su savo talentu bendrauti, pardavinėti ir kūrybiškai išsisukinėti. Paulas buvo išrinktas miesto tarybos nariu. Buvo kairiųjų pažiūrų, nesiderinančių su jo banko sąskaita ir artimu mūsų bendravimu, visus mus vadino šūdinais reakcionieriais, bet buvo šaunus. Žinojome, jo laukia puiki politinė karjera, nors ir epochos suvaržyta, padedant faktui, kad turėjo brolį saugumo policijoje. Tjagas pradėjo įgyti vardą kaip architektas. Pedras galų gale perėmė vadovavimą šeimos verslui, metus praleidęs Europoje su Mara, kurią įsimylėję buvome visi, – išvyko medaus mėnesio, o šis išsitempė į daugybę mėnesių, nors šeima maldavo grįžti. Joanas, mūsų ekspertas Joanas, mokęs mus dalyvauti kapitalo rinkoje ir tiekęs mums cigarus ir anekdotus, ėmė užkalti pinigų, anot Samuelio, jau „nepadoriai“. Abelis, mūsų gerasis ir jausmingasis jėzuitas, kepsnių ant grotelių specialistas, buvo ką tik palikęs tėvo advokato kontorą, kad atidarytų savąją. Kaip ir Pedras, buvo neseniai vedęs. Jo euforija tuo metu buvo kaltės, kurią jautė išsilaisvinęs iš tėvo valdžios, entuziazmo dėl naujos kontoros ir seksualinio santuokos su Norinja šoko mišinys. O ji, jam nežinant, jau buvo permiegojusi su dviem kitais grupės nariais ir net nutverta Samuelio. Kartais Abelis pertraukdavo mūsų savęs aukštinimus, kad ištartų: „Asmeniška, magiška akimirka. Magiška akimirka!“ Žinoma, visada sugadindavo akimirkos magiją. Samuelis tai aiškino nuolatinių epifanijų poreikiu, išlikusiu iš religinės Abelio praeities.

      Samuelis. Geriausias ir blogiausias iš mūsų. Daugiausiai valgė ir niekad nesustambėjo. Labiausiai mus mylėjo ir dažniausiai įžeidinėjo, mėgo žodį „paleistuvis“, vartojo visiems apibūdinti, nuo „Ei, tu paleistuvi“ šaukiant padavėją iki „Šventojo Paleistuvio“ popiežiui. Šviesiausias ir labiausiai apsėstas iš visų – ir tas, kuris mirė paskutinis, mirė mano akyse šį mėnesį ir mirė bjauriausiai. Ir pagaliau Ramas. Jis įtikino mus, kad mūsų alkis – ne tik fizinis alkis, kad esame nušvitę, o mūsų valgumas – šventas kartos valgumas arba kad bent nesame visiški šunsnukiai. Mūsų sambūriuose Ramas sakydavo prakalbas, „vyriausiojo paleistuvio pamokslus“, taip sakė Samuelis. Viskas prasidėjo nuo jo. Tai jis mūsų normalias vakarienes pavertė iškilmėmis ir iškilmingai atidarė klubą „iš dešimties, kurie sėdi prie šio stalo, ir niekad daugiau nei šie dešimt“, kol mirtis arba moterys mus išskirs. Paskui vilgė duonos gabalėlius į vyną, kad visi juos kartu sukramtytų ir nurytų, vertindamas tokį gestą kaip šventą ištikimybės įžadą. Ceremonija labai sujaudino Abelį dėl eucharistinės užuominos.

      Iš pradžių Ramas buvo vienintelis tikras grupės gurmanas. Jis mus katechizavo, suteikė mūsų alkiui tvarką ir stilių. Įtikino, kad pirmasis Troškinio klubo sprendimas turėtų būti visiems laikams atsižadėti Alberio troškinio kaip gastronominės vertės parametro. Šitam priešinosi. Daugelį metų, visada, kai norėjo paerzinti Ramą, Samuelis gynė keptų bananų vertę. Samuelis galėjo suvalgyti bet ką. Ir, įtarėme, patvarkyti bet kurį. Ramas mus mokė, sakė, praktikuojame unikalų meną, kad gastronomija – kultūrinis malonumas kaip nė vienas kitas, nes nė vienas kitas nekelia tokio filosofinio iššūkio: vertinimui reikia sunaikinti tai, kas vertinama, pagarba ir rijimas susipina, nė vienas kitas aktas neprilygsta valgymui kaip jutiminio meno suvokimo pavyzdys, bet kurio meno, išskyrus, manė jis, Mikelandželo Dovydo užpakalio glostymą. Jis kurį laiką gyveno Paryžiuje ir paskatino mus keliauti į Europą, lankyti žymius restoranus ir vynuogynus, ekskursijas organizavo pats su tipišku, anot Samuelio, „gėjaus kruopštumu“. Ir jis pastebėjo: kai leidžiame klube dalyvauti moterims, viskas eina atbulai. Šie dešimt ir niekad daugiau kaip šie dešimt arba žavesys pradings ir būsime pasmerkti. Taip pat buvo pranašas.

      Nežinau, kodėl visa tai pasakojau kam nors, ką prastai pažinojau. Galbūt todėl, kad niekad anksčiau neturėjau tokio atidaus klausytojo. Lucidijus nekrutėjo, rankos sunertos ant stalo lyg gerai supakuotas paketas, kurį jis išardydavo, kad dar kartą gurkšteltų kavos. Jo veide niekada nedingdavo pusšypsnis sučiauptomis lūpomis. Darėsi vėlu. Turėjau grįžti namo ir paskambinti Livijai, kuri nerimavo dėl tų mano vienišų vaikščiojimų į prekybos centrą. Gyvenau netoliese, nueidavau ir pareidavau pėsčias, ji sakė, kad su mano apimtimis ir kerėpliškumu gatvėje nebuvau užpultas, nes užpuolikai įtarė kažkokius kėslus. Tai buvo pernelyg lengva, aš tikriausiai esu kažkokie žabangai. Pakviečiau Lucidijų į savo butą. Norėjau parodyti savo vynus. Dar norėjau toliau pasakoti mūsų istoriją. Ką aš žinau, kodėl. Per Kalėdų vakarienę Samuelis pacitavo lotyniškai iš „Satyrikono“. Galiausiai viskas baigiasi laivo sudužimu. Kažkas panašaus. Lucidijus mane rado pusiau sudužusiame laive, beveik panirusį į vandenį, tik burna virš vandens ir su desperatišku mirštančiųjų šnekumu. Man reikėjo papasakoti savo ir draugų gyvenimo tragediją, pagaliau radau atidų klausytoją. Ir kai ką, kas man nepatars valgyti ląstelieną, daug ląstelienos.

      Tik gerokai vėliau suvokiau vieną dalyką. Iš kur Lucidijus žinojo, kad Ramas mirė nuo AIDS? Ar nežinojo, ar tik nujautė? Ar pažinojo Ramą, žinojo jo mirties priežastį ir netyčia prasitarė? Ar davė man pirmąją užuominą, kodėl įžengė į mūsų gyvenimus, kad mus nunuodytų?

      2 Žvynas

      Kartais svarstau, kad savo bute padariau tai, ką patiktų padaryti savo smegenyse. Atsisakiau visko, kas užgremėzdina. Jį sudaro du didžiuliai kambariai, tokie tušti, kad atrodo parengti šokių vakarui, kurio niekada nebuvo. Prie baltų sienų kampe – dvi ilgos baltos sofos, plikos parketo grindys, o didžiuliuose languose – smėlio spalvos užuolaidos, mano vienintelė nuolaida spalvai. Arba Livijai. Ir tik. Kai būna – būdavo – grupės vakarienės, didesnio kambario viduryje pastatydavau didįjį stalą. Kitą metų dalį didysis stalas būna išardytas, o kėdės sukrautos skalbykloje, ir aš valgau prie virtuvės stalo. Lucidijus su savo pusšypsniu viską ištyrė ir nieko nepasakė. Vienintelis deramas komentaras mano dideliems tuštiems kambariams.

      Užtai darbo kabinete su sienomis, nuo viršaus iki apačios apkaltomis lentelėmis, padariau visa, kas įmanoma, kad pamėgdžiočiau voverių poros namus, atsimintus iš vaikystės knygos iliustracijos, jie visą gyvenimą buvo man šilto jaukumo idealas. Tarsi gyvenčiau medžio kamiene šiaurės miške ir maitinčiausi žiemai surinktais riešutais – ir žinau, visos mano santuokos buvo klaidingos todėl, kad nė viena iš žmonų nesuprato savo vaidmens mano gyvenime – Mamos voverės vaidmens. Net gaubtai iš šakotos medienos kaip pono ir ponios Voverių. Viskas, ką aš mėgstu, yra šiame kambaryje, netvarkoje, kuri priešinasi pakartotiniams civilizuojantiems Livijos įsiveržimams. Ant grindų išmėtyti žurnalai ir laikraščiai. Mano

4

Nutrauktas lytinis aktas (lot.).