Pirkiniai išsimokėtinai. Antanas Šileika

a tai – tiesa.

      MOKOMĖS VAIKŠČIOTI TIESIAI

      Stanislovas – čia, Kanadoje, pasivadinęs Stanu – buvo dipukas, kaip ir mano tėvas, kaip ir mes visi, tačiau išvietė galiniame mūsų kieme prajuokino net jį. Ne pati išvietė, nors toks pastatas buvo vienintelis visame priemiestyje, dygstančiame tarp senų sodų, o krūvelė keturkampių laikraščio skiaučių, kurių, tėvo paliepimu, tvarkingai priplėšėme ir padėjome šalia tupyklos.

      – Koks gi tu fucking DP! – kvatojosi Stanas iš tėvo, susiėmęs rankomis už šonų, tarytum peliukas Mikis iš animacinio filmuko. Stanas keikdavosi tik angliškai, nes keiksmai šia kalba jo ausiai skambėjo nekaltai.

      Tėvas nuėjo į krautuvę ir nupirko du ritinėlius tualetinio popieriaus. Pusę metų jie stovėjo tik kaip dekoracija, lyg dvynukės gėlių vazos. Šiuo ir kitais Stano patarimais įvairiais klausimais svetimoje šalyje tėvas pasikliovė. O štai vietinių pamokymais jokiu būdu negalėjai kliautis.

      – Kvailys visuomet yra pavojingas, – sakė man tėvas. – O svetimtautis kvailys dar pavojingesnis. Kaip žinoti, ar jis idiotas, ar tik svetimtautis?

      Ponas Teiloras buvo vienintelis tikras kanadietis, kurį pažinojome mūsų užgimstančiame kvartale, todėl stebėjome jį tarytum antropologai, bandantys perprasti vietinius papročius.

      Ponas Teiloras buvo ypatingas – „angliškas“ kanadietis. Tokie kanadiečiai buvo vieninteliai verti dėmesio, nes stebėdamas juos galėjai ir pats daug ko išmokti. Ponas Teiloras buvo mūsų „angliškas“ kanadietis, nes gyveno kitoje gatvės pusėje ir jo įpročius galėjome sekti kada panorėję. Stebėjomės pamatę, kad jis, įsitaisęs ant lauko kėdės savo kiemelyje, skaito laikraštį vilkėdamas išeiginius marškinius ir ryšėdamas kaklaraištį. Lauko kėdė irgi žadino smalsumą. Kas gi kitas, jeigu ne „angliškas“ kanadietis, išmestų nemenką pinigą kėdei, kurią galima naudoti tik kieme?

      Suerzintas tokio kvailumo tėvas nusispjovė sau po kojomis, o motina atsiduso.

      – Tie anglai visai tokie patys kaip ir vokiečiai, – pasakė ji, ne tokie kaip mes, ne dipukai.

      Mes priklausėme tai pačiai evoliucinei atšakai kaip ir italai, lenkai ar ukrainiečiai – pastarųjų atstovai vis dar nelabai mokėjo vaikščioti užpakalinėmis galūnėmis, nesiramstydami priekinėmis.

      – Jis – bankininkas, – sakydavo motina.

      Šis žodis daug ką reiškė: paaiškino, kodėl Teiloras gyveno name, dengtame stogu, plytų sienomis ir pievele buvo apželdinęs kiemą. Mūsų gatvėje kilo pustuzinis kitų namų, bet tik jo namas buvo užbaigtas. Žmonės iškasdavo pamatų duobes ir sumontuodavo rūsio blokus. Paskui laukdavo, taupydavo. Prasimanę šiek tiek pinigų, pirkdavo tašus, sijas, statramsčius karkasui statyti ir vėl laukdavo. Pono Teiloro namas buvo ypatingas, nes jį pastatė statybų rangovas. Mūsiškis irgi buvo išskirtinis, nes jame apsigyvenome dar antžeminių sienų nepastatę.

      – Nori, kad mes gyventume po žemėmis? – paklausė motina. – Kaip kurmiai? Kaip sliekai?

      – Ne, – atšovė tėvas, – kaip lapės.

      Vieną dieną užuodėme dervos kvapą ir išlėkę į gatvę pamatėme, kad ponui Teilorui net įvažiavimą į kiemą asfaltuoja. Tai matydamas tėvas niekinamai prunkštelėjo.

      1953-aisiais mūsų gatvė dar tebebuvo išpilta žvyru, o jeigu žmogus turėjo pinigų, įvažiavimą į savo kiemą išgrįsdavo skaldytais akmenimis. Visų kitų kiemuose matėsi įspaustos vėžės. Asfaltuotas įvažiavimo kelias šiame būsimajame priemiestyje, kur ant eilėmis augusių obelų, likusių iš buvusios sodybos, dar kabojo vienišų nenuskintų obuolių, buvo ne mažiau neįprastas dalykas negu dangoraižis. Tačiau mudu su Džeriu netvėrėme pavydu. Asfaltuotas įvažiavimas buvo ištaigos ženklas, rodantis kažką tokio nuostabaus, apie ką nė nenutuokėme, kol to nepamatėme.

      – Tai bent smagu būtų pažaisti ledo ritulį, – pasakė Džeris.

      Ketvirtadienio vakarą, kai sužinojome, jog bankininkas su žmona išvažiavo apsipirkti, priklaupėme ant asfalto liesdami jį delnais, mat norėjome pajusti paviršiaus glotnumą.

      – Galėtum nusviesti ledo ritulį nuo vieno įvažiavimo galo iki kito, ir jis pats įlėktų į vartus. Ritulys asfaltu lekia greičiau negu ledu. Man taip sakė gamtos pažinimo mokytojas.

      Delnais liesdamas lygų kelio paviršių klausiausi Džerio.

      Tomis dienomis, kai jis nesukeldavo manyje neapykantos, žavėdavausi savo vyresniuoju broliu. Visose gyvenimo srityse Džeris buvo toks pat mitrus kaip ir ledo ritulio aikštelėje, kur pirmasis pastebėdavo menkiausias spragas gynyboje ir atrasdavo būdų jomis pasinaudoti. Jeigu laiku susivokdavome ir pasekdavome brolio pavyzdžiu, mes irgi galėdavome prasmukti įkandin jo. Džeris aplenkdavo net greičiausius žaidėjus, mesteldamas vos girdimą, pašnibždomis ištartą „šikniai“. Labiausiai jo bijojo vartininkai, nes „Life“ žurnalai, kuriais šie apsivyniodavo blauzdas po kojinėmis, neapsaugodavo nuo geliančio Džerio paleisto ritulio smūgio.

      Tačiau ponui Teilorui jis buvo tik berniūkštis ir dar įtartinas. Tas, kuris kišenėje galėjo nešiotis degtukų, o gal net ir nugvelbtą cigaretę.

      Kai ponas Teiloras iš savo namo anapus gatvės atėjo pasikalbėti su tėvu, staiga pasijutome tarytum nuogi. Mes jį atidžiai stebėjome, bet nė nepamanėme, kad šis taip pat mus stebi.

      – Jūsų katė, – pasiskundė ponas Teiloras, – bėgioja po mano pievelę.

      Tėvas klausiamai pažvelgė į mudu su Džeriu, norėdamas įsitikinti, ar teisingai suprato tai, kas buvo pasakyta angliškai. Džeris patraukė pačiais.

      Tėvas susimąstė. Jis niekaip negalėjo suvokti, kas bendro tarp mūsų katės ir pono Teiloro pievelės, todėl tylėdamas čiulpė tuščią pypkę. Stojusioje tyloje girdėjosi tiktai šleikštus nikotino dervos gargėjimas. Akivaizdu, kad kažkas buvo negerai, antraip šitas „angliškas“ kaimynas, pasipuošęs marškiniais ir kaklaraiščiu, nestovėtų ratų vėžėse prie mūsų pusrūsio. Tėvas kaip įmanydamas bandė įsivaizduoti, kas ponui Teilorui kelia nepasitenkinimą.

      – Ji šika ant tavo pievelės?

      Mudu su Džeriu iš gėdos panorome skradžiai žemėn prasmegti. Pono Teiloro veidas irgi raustelėjo, nes 1953-aisiais žmonės tokių žodžių nevartodavo. Mudu su Džeriu tai žinojome, bet tėvas – ne.

      – Ne, ne, – sumišo ponas Teiloras.

      – Ji myža ant tavo gėlių?

      – Ji tik vaikšto. Nenoriu, kad jūsų katė vaikščiotų po mano pievelę.

      Tai buvo viskas, ką ponas Teiloras galėjo pasakyti nevartodamas tų pačių vulgarių frazių kaip ir jo kaimynas. Tėvas nebūtų supratęs tokių išsireiškimų kaip tuštintis ar šlapintis. Lingvistinis pono Teiloro išrankumas įvarė jį į kampą.

      Tėvas vėl patraukė pypkę ir šiek tiek pamąstė. Kadaise jis derėjosi su Raudonosios Armijos komisarais ir išgelbėjo savo svainę iš nacių darbo bataliono, tačiau tokio kaltinimo jam dar neteko girdėti. Gal tai tik to žmogaus ekscentriškumas? Bankininkas ar ne, ponas Teiloras buvo idiotas.

      – Tuoj sutvarkysiu, – patikino tėvas.

      Ponas Teiloras būtų jautęsis laimingas taip užbaigęs šį reikalą, pasidžiaugęs pergale prieš svetimšalį ir sugrįžęs prie savo vakarinio laikraščio, jeigu ne tėvas, rankos mostu parodęs jam likti ten, kur stovi, o pats laiptais nusileidęs į mūsų požeminį namą.

      Jis grįžo už pakarpos laikydamas katę – negi jis, kilęs iš ūkininkų, glaus ją prie savęs kaip kokia moterėlė ar sumiesčionėjęs lepšis – ir ištiesė katę ponui Teilorui.

      – Liepiau jai nevaikščioti per tavo pievelę, bet bjaurybė manęs neklauso. Pats liepk.

      Katė kybojo ore įsitempusi ir atkišusi kojas, tačiau snukučio išraiška atrodė rami.

      Ponas Teiloras suspaudė lūpas.

      – Žinai, jeigu ji dar vaikščios per tavo pievelę, gali užmušti.

      Ponas Teiloras pasuko vėžėmis išraizgytu keliu link žvyruotos gatvės ir nužirgliojo namo.

      – Aš pats ją užmušiu, jeigu tu nori.