Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina. Magnus Linton

kad viskas veiktų be jokių trikdžių. Kiekvienas, norintis prekiauti narkotikais, turėtų gauti galimybę tai daryti, tačiau tik ne kitų žmonių sąskaita. Pratinti vaikus prie narkotikų, plėšti pagyvenusius žmones ir prievartauti moteris yra netoleruotina.

      Alonso pasideda kairiąją alkūnę ant kelio ir parėmęs delnu smakrą susimąsto. Mokslinčiaus išvaizda keistai atspindi jo dvigubą prigimtį. Nors rengiasi kaip gangsteris, šukuosena ir akiniai suteikia jam akademiškumo. Jo rankos dailiai sutvarkytos, nagų lakas žėri fluorescencinėje parduotuvės šviesoje. Užtrukusi tyla ir sustingusi išraiška sukuria įspūdį mąslaus žmogaus, galbūt užsigalvojusio apie keistą visuomenę, kurią ką tik apibūdino, arba gyvenimą, savo du vaikus. O gal apie tai, ką ateitis turi numačiusi tokiam kaip jis.

      Staiga Alonso nubunda iš svajingo transo ir siekia savo mobiliojo telefono. Pašėlusiai maigo mygtukus ir netrukus paaiškėja, kad jis visai nebuvo nuklydęs į egzistencinius apmąstymus, tiesiog supanikavo, ar teisingai buvo padalyti Llama Martial pinigai. Ekrane pasirodę skaičiai suteikia palengvėjimą.

      – El futuro? – nustemba dėl tokio klausimo. – Niekada nesusimąsčiau apie ateitį.

      JAU BEVEIK ŠEŠTA VALANDA, ryto saulė Medeljine tokia intensyvi kaip staiga įžiebti stipriausi automobilio žibintai. Klube nėra langų, taip siekiama užtikrinti, kad visi, norintys šėlti iki vidurdienio, galėtų mėgautis apsvaigimo būsena netrukdomi saulės. Klientų džiaugsmui, išaušus naujai dienai pastatas nesiliauja pulsavęs technomuzika, tokiu metu čia galima sutikti daugiausia gringų, prepagos ir traquetos – tris socialines grupes, atliekančias svarbiausią vaidmenį šiuolaikiniame Medeljine.

      – Motinos diena! Velnias, šiandien juk Motinos diena. Reikia paskambinti mamai.

      Håkanas išeina iš klubo. Jo marškinėliai, išsitampę ir po visą naktį trukusių šokių nusėti prakaito dėmių, plazda lyg sijonas virš džinsų. Nei jis, nei jo mergina dar neketina baigti vakarėlio.

      Gatvės prekeiviai nusileido iš kalvose esančių lūšnynų ir stoviniuoja prie klubo, ties pilvu laikydami mažas medines dėžutes, kuriose esančiomis gėrybėmis – nuo kramtomosios gumos, cigarečių, saldainių ir riešutų iki paslėptų mažų maišelių psichotropinių narkotikų – vilioja ateinančius ir išeinančius klubinėtojus.

      Kartkartėm lyg iš megafono sklindantis balsas išbaido prekeivius perspėdamas, kad jie maišosi kelyje; signalizuojantys visureigiai įrieda į stovėjimo aikštelę ir iš jų išlipa būriai energingų prepagos ir traquetos. Prepagos – tai moteriškosios lyties palydovės, didžiulis augantis Kolumbijos verslas nuo tada, kai šalis tapo greitų pinigų visuomene; traquetos – jauni vyrai iš vargingų šeimų, staiga praturtėję iš vienos ar keleto misijų kokaino industrijoje.

      Šiandien visur – atokiuose kaimuose ir miesto lūšnynuose – jaunuoliai, pasipuošę baltais Nike bateliais ir tepaluotais „Diesel“ džinsais, „Dolce & Gabbana“ marškiniais ir sunkiomis aukso grandinėmis, kontrastuoja su monotonija ir skurdu, siejamais su jų kilme. Traqueto išvaizda yra tiesioginė jų finansinės sėkmės išraiška, kilusieji iš gerų šeimų jų būdingiausiais bruožais laiko prastą skonį ir lengvabūdišką išlaidavimą. Nors neskoningai pasidabinusio traqueto perdėtas ir trumparegiškas elgesys gali atrodyti neracionalus, tačiau iš tiesų jis gana lengvai paaiškinamas: vakar jis buvo vargšas, šiandien turtingas, ir labai tikėtina, kad rytoj gali būti negyvas, taigi jo filosofija – „patirk viską, nes rytojus gali niekada neateiti“ – čia visai lengvai suprantama. Vienas labai svarbus „gyvenimo patiriant viską“ komponentas šiandieniniame pasaulyje yra seksas, ne su vargingomis putliomis mergaitėmis, kartu užaugusiomis kaime, bet su moterimis, kokias matai per televiziją, – aukštomis, lieknomis, šviesiaplaukėmis, – kurias gali užkariauti vėjavaikiškais pirkiniais ir turto demonstravimu.

      Sąvoka traqueto apibūdina ir kultūrą, ir žmogų: artėjant rytui atmosfera tampa vis labiau traqueto, silikonas ir auksas pabyra iš ištįsusių limuzinų ir susimaišo su flashpackeriais. Dauguma eilinių kolumbiečių, kurie mėgsta savo žolę, tačiau yra pavargę nuo kokaino, jau paliko sceną žinodami, kad ankstyvos ryto valandos skirtos šiam keistam ménage á trios: prastai apsirengusiems keliautojams, išsipuošusiems traqueto ir vos prisidengusioms prepago – iš pirmo žvilgsnio tai gana padrika kompanija, tačiau visos trys grupės mielai buriasi aplink klubo baltąjį auksą ir jo teikiamą greitą ir stiprų pasitenkinimą.

      Staiga į aikštelę įvažiuoja policijos automobiliai. Išlipa du pareigūnai. Sustoja pačiame eilės prie įėjimo į klubą viduryje, tiesiai priešais merginą, dėvinčią aukštakulnius ir ankštą suknelę. Pareigūnai apeina porą ratų aplink savo automobilį, vienas kelias akimirkas stabteli ir trina kaklą stebėdamas aplinką, mąstydamas apie savo ir savo kolegos oficialiai įteisintą degradavimą. Baigę įlipa atgal į furgoną ir nuvažiuoja tolyn nuo šviesos.

      Håkanas naršo vieno iš pardavėjų dėžutę, tačiau neranda ko ieškojęs. Staiga kažką prisimena ir laimingas šūkteli:

      – Tiesa!

      Iš savo mobiliojo telefono išima bateriją. Sėkmė! Viduje lyg suspausta balta gėlė guli ekstazio tabletė. Po nakties nepaliaujamo kokaino vartojimo ryto vėsoje jo dantys barška lyg vaiko, Håkanas įsideda tabletę į burną ir sumurma:

      – Motinos diena, Motinos diena… Reeeikia paskambinti.

      Įdeda bateriją atgal. Įjungia telefoną. Randa motinos numerį ir paspaudžia „skambinti“.

      Stovi tiesus, žvilgsnis įsmeigtas į klubo įėjimą, kur abiem kryptimis plaukia smagūs traquetos ir vienodi gringai. Håkanas skambina motinai į kitą pasaulio kraštą. Jis laukia.

      Iš viršaus Medeljinas primena vulvą: iš šiaurės į pietus teka upė, lyg plyšys, skiriantis ovalų miestą į dvi dalis. Per pastaruosius penkiasdešimt metų šioje vietoje kartojosi daugybė smurto ciklų, kurie kyla iš įvairiausių patriarchų troškimų, ypač troškimo valdyti. Sėkmę čia visada garantavo fizinė jėga ir ginklai. Šie žiaurūs ciklai tęsiasi. Turint omenyje subtilius simbiotinius santykius tarp mafijos ir abiejų, aukštesniojo ir žemesniojo, visuomenės sluoksnių, nesunku suprasti, kad miestas ne tik pasidarė saugesnė ir patrauklesnė vieta daugybei investuotojų, bet ir svarbiausias kokaino kelio punktas. Jis puikiai tinka postmodernaus backpackingo avangardui; jaudinanti, tačiau saugi stotelė gringams gangsterių, kekšių ir kokaino apsuptyje, kur mamos kartais nutolusios vos per telefono skambutį.

      Tačiau šįkart ne. Håkanas nuleidžia telefoną.

      – Velnias. Ji neatsiliepia.

      ŽALIASIS AUKSAS

      Karo karuselė

       „Vos prieš šešerius metus regione neaugo nė vienas kokos medis. Dabar čia nebeauga nieko kita.“

GRACIANO, KOKOS AUGINTOJAS

      SEPTYNIOS NEDIDUKĖS KANOJOS šoka vandenyje lyg laivų nuolaužos. Pakilus ryto saulei vaizdas nesikeičia – džiunglės, paplūdimys, miestai, uolos, dangus ir žmonės išlieka tamsūs. Anglies pilkumo debesys neįleidžia dienos šviesos ir, kaip įprasta, smulkus lietus krinta ant gyvenančių prie Ramiojo vandenyno. Tačiau staiga šviesos spindulys pralaužia pilkumą ir sutinka Leo žvilgsnį.

      – Vamos! – sako jis.

      Kiekvienas žvejys turi savo kanoją. Leo laivelis, kaip ir visi kiti, tėra tuščiaviduris rąstgalys su giliomis įpjovomis šonuose, kur įtvirtinamas žvejybos valas. Valą naudoja išsekinti žuvims, dydžiu prilygstančioms žmogui, jas tempia vandeniu, kad apsvaigintų ir galėtų įtraukti į valtį. Kanojos jau apie kilometrą nutolusios nuo kranto, septyni vyrai pagaliau pagavo pakankamai sardinių, vėliau jas naudos kaip masalą. Su pilnais kibirais jie dreifuoja per bangas, tikėdamiesi po poros valandų grįžti