Geriausia knyga pasaulyje. Peter Stjernström

tokie paprasti ir tiesūs. Be to, ir jis pats – gyvas įrodymas, kad sistema veikia. Per penkias savaites prarado dešimt kilogramų. Ir ką tik peržengė „koketiškų žvilgsnių slenkstį“ – magišką aštuoniasdešimt dviejų kilogramų ribą. Koketiškų žvilgsnių slenkstis – tobulas asmens kūno masės matmuo, juo galima pasikliauti daug labiau nei pavargusiu senuoju KMI, kuris tesugeba susieti kūno svorį su ūgiu. Svoris ir ūgis ateityje žmonijos nebedomins. Tai, kas iš tiesų svarbu, – ar ir kada gali su kuo nors susitikinėti. KMI apie tai nieko nesako, o „koketiškų“ žvilgsnių slenkstis atskleidžia natūralesnius instinktus.

      Aštuoniasdešimt du kilogramai – riba, kai moterys ir vėl pradėjo merkti akį Hekanui Rinkui. To jos nedarė ištisą dešimtmetį. Tada, kai svėrė daugiau kaip devyniasdešimt kilogramų, niekas į jį nė nežvilgteldavo. Bet dabar, kai sveria kiek mažiau nei aštuoniasdešimt du, nusišypsojo bent viena ar dvi. Parduotuvės vitrinos lange jis net pastebėjo, kaip mergina pakėlė saulės akinius ir vogčiomis žiūrėjo į jo sėdimąją. Būti pastebėtam – tai tas nuostabus jausmas, kurį Hekanas Rinkas norėjo patirti kiek galima dažniau. Be to, net darbe žmonės pradėjo kitaip klausytis: ir vėl žiūrėjo į jį rimtai. Dabar jis buvo tinkamas pasimatymų partneris ir genų perdavėjas. O tai darė jį patikimą būrio vadą.

      ABC metodas

      A: Vakarais susilaikoma nuo bet kokio maisto.

      B: Tik rudieji angliavandeniai.

      C: Visiškai jokių traškučių ir saldainių.

      „Dar nebuvo taip sunku“, – galvojo Hekanas Rinkas. Prieš save jis regėjo plačiai atsiveriantį tiesų ir siaurą takelį. Dabar įvyks stebuklas. Sučiups serijinį Salvadorą. Dabar jis gali prarasti savo pravardę. Jam jau iki gyvo kaulo įkyrėjo būti vadinamam detektyvu Rituliu Rinku.

      Ar jis geras, ar jis geras? Tūkstančiai lieknėjimo knygų gali eiti velniop. Milijonai žurnalų ir laikraščių straipsnių gali slėptis pakampėse. ABC metodas yra geriausias lieknėjimo būdas pasaulyje. „Tinkantis atvirukams“, – tyliai pagalvoja Titas užlenkdamas nešiojamąjį kompiuterį.

      Jis klausia savęs apie Edį X. Kaip toli jis nuėjo? Ar tas žmogus gali rašyti apie ką nors daugiau nei meilę?

      Titas prisiminė prieš keletą metų skaitytą straipsnį apie pozityvią ir negatyvią energiją. Grupė mokslininkų palygino žmonių gebėjimą spręsti sudėtingas problemas. Vieną tiriamąją grupę sudarė pozityviai mąstantys žmonės, mėgstantys dirbti su planiniais įvaizdžiais. Šie žmonės galutinį tikslą suprato kaip geriausią motyvaciją siekti sėkmės. Kai žinai, kodėl turėtų pasisekti, tada ir pasiseks. Tokį pozityvų metodą dažnai taiko sportininkai. Kita grupė buvo pesimistai. Kai tik gaudavo užduotį, tapdavo irzlūs ir pradėdavo ieškoti problemų. Kokios tos kliūtys, neleidžiančios pasiekti sėkmingų rezultatų? Kada jie greičiausiai viską sumaus? Darbovietėse tokie žmonės dažnai vadinami verksniais. Pesimistams visiškai įprasta nuo pat pradžių galvoti apie nesėkmę. Tai planavimo ir problemų vertinimo reikalas. Šio tyrimo rezultatai labai įdomūs. Abi grupės susidorojo su savo užduotimis. Tai atskleidė, kad tiek optimistai, tiek pesimistai pasiekė tokių pačių rezultatų. Svarbu rasti geriausiai kiekvienam tipažui tinkantį metodą. Optimistą apima siaubas, jei kalbama apie problemas, užuot kalbėjus apie tikėjimą, viltį ir meilę; pesimistas abejos viskuo, kas neparemta faktais.

      Titas prisimena manęs, koks išlaisvinantis yra šis tyrimas. Tiek pat vilties šviečia ir anglies juodumo bėdų pranašams, ir suokiantiems optimistams. Net pavargsti galvodamas, kaip puikiai parduodamos absurdiškos savigalbos knygos ir kiek uždirba optimistai konsultantai. Kodėl taip? Ar kas nors girdėjo apie multimilijonierių, kuris praturtėjo teigdamas, kad viskas sumauta? Taip yra dėl to, kad optimistai turi savo vietą žiniasklaidoje, o pesimistai čia diskriminuojami. Pesimistai gauna tik optimistų algos likučius, nors dirba taip pat gerai. Vienodi atlyginimai nevienodoms burnoms! Toks turėtų būti šūkis.

      Titas pasiryžęs padaryti viską, kas įmanoma jo jėgoms, kad patvirtintų šią studiją. Jis bus literatūros Ketė Friman: pagerbtas pesimistas optimizmo branduolyje. Aborigenė astmatikė Australijos bėgikė, amžių sandūroje bėgiodavusi 400 metrų distancijas ir susižėrusi daugybę olimpiadų ir pasaulio čempionatų medalių. Ji priklausė vietinių gyventojų grupei, kurie buvo pripažinti nesugebančiais valdyti savo krašto ir šimtmečius bauginti kolonijos optimistų. Kiekvienąkart laimėjusi ji jausdavosi kiek nepatogiai, nes atrodydavo, kad kitą kartą tikrai susimaus. Tai kam ir dabar švęsti su žiūrovais? Per kitas varžybas visos tos burnos su baltais dantukais paniekinamai juoksis, kai ji pralaimės. Bet galbūt, galbūt galėtų ir vėl pabandyti. Jei tik šiek tiek geriau pasiruoštų, intensyviau pasitreniruotų, šiek tiek ilgiau ir dažniau.

      Pasiruošimas ir faktai formuoja patirtį. „Kadangi iš esmės esu paniuręs pesimistas, todėl turiu atsiduoti faktams“, – galvoja Titas. Geriausia knyga pasaulyje bus rašoma atliekant geriausią pasaulyje tyrimą.

      Berniukas moters sterblėje gali būti puikus įkvepiantis vaizdinys, padedantis greitai atremti nuodų troškimą.

      Bet jeigu skeptikas nepasisotins, viskas bus sugadinta.

      TRYLIKTAS SKYRIUS

      Bibliotekoje

      Tą rytą tik atsidarius miesto bibliotekai Titas pirmasis peržengia slenkstį. Jis puikiai išsimiegojo ir kone užbėga ilgais laiptais.

      Už stalo stovi tiesus ir teisingas gana keistos išvaizdos vyras. Jis turi viską, ko reikia, kad būtų įspūdingai gražus: tankūs juodi atgal sušukuoti plaukai, ryškūs bruožai, valingi skruostikauliai, jaunai atrodanti, kone rožinio atspalvio oda. Jis atvirai šypsosi, bet akyse matyti drovumo pėdsakų. Jei bent kiek daugiau laiko būtų praleidęs už bibliotekos ribų, būtų gražiai susiraukšlėjęs. Jei tik būtų valgęs ką nors kita nei valgyklos salotos, atrodytų tvirtas. Taigi jis kyšteli savo smailą veidelį ir lieknus riešus kaip koks gražaus, niekad svajonių fabriko nepalikusio vyro prototipas. Jis beveik gražus.

      Titui šis prototipas pažįstamas. Yra sutikęs jį knygų mugėse ir įvairiuose rašytojų susitikimuose. Kristeris Hermansonas. Jo gyvenime yra dviejų rūšių knygos: parašytos jo paties ir tos, kurias parašė kiti. Kaip bibliotekininkas jis taip pat vienas įtakingiausių Švedijos novatorių ir diskusijų dalyvių. Titas nedaug teišmano apie bibliotekas, bet yra didelis iškreipto humoro Kristerio knygų gerbėjas.

      – Kristeri! Labas, ką tu ten veiki? – prataria Titas nuoširdžiai džiaugdamasis jį matydamas.

      – Ich bin ein Bibliothekar[4]! – atsako Hermansonas vieną į kitą daužydamas savo Birkenstoko sandalų padus.

      Ich bin ein Bibliothekar ir vienos jo knygų pavadinimas. Tai žmogus, kuris į posakį „gyvenk gyvenimą kaip knygą“ žiūri rimtai.

      – Cha, cha, – juokiasi Titas. – Žinau, bet maniau, kad dirbai Sioderteljėje.

      – Mano viršininkė Eva Larson puikiai reorganizavo visą regioną. Taigi dabar esu paskirtas metams pavaduoti legendinį bibliotekininką Oliverį K. Johansoną! K reiškia Kromvelis. Šiuo metu Oliveris yra Strangneso kultūros paslaugų skyriaus galva. Bendras įspūdis – neilgam. Kalbama apie piktybinį narcisizmą. Aišku, kad taikė įtartinus metodus, su avantiūristais kapitalistais bandydamas išpirkti visas bibliotekos paslaugas „spalvingos patirties žmonėms“ Melardalo regione. Kad ir kaip būtų, dabar einu bibliotekos direktoriaus pareigas! Čia ir dabar!

      – Matau… tada tikrai dera pasveikinti, – sako Titas, kiek nustebęs dėl formalaus tono ir ilgo pasiaiškinimo.

      Už bibliotekos sienų Kristeris visiškai kitas žmogus, mėgstantis girtis savo gabumais tenisui ir literatūrine sėkme: „Kritikai mane myyyyyyyli.“ Bet darbe jis aiškiai žemiškas ir nepriekaištingas.

      – Ir

4

Ich bin ein Bibliothekar (vok.) – aš esu bibliotekininkas. Vert. past.