Lorelė: kas ta žavinga moteris?. Kat Cantrell

sėdėjo brolis.

      Tas stalas buvo tik akims dumti. Ksavjeras čia mažai kam vadovavo. Iki šio išbandymo dėl palikimo būtų sakęs, kad yra protingas žmogus, tačiau LBL atėmė iš jo pasitikėjimą savimi. Anksčiau jis vadovavo milijardo apyvartą turinčiai bendrovei – vienai iš labiausiai gerbiamų pasaulyje juvelyrinių dirbinių sektoriuje. Leblankų pavardė čia prilygo deimantų sinonimui. Savo pasaulyje Ksavjeras galėjo girtis vienu laimėjimu po kito. O čia? Ši įstaiga – Valio kūdikis, nors šiuo metu brolis meistriškai vadovavo „Leblankų brangakmeniams“.

      Ksavjeras liovėsi mintyse skųstis ir nuo stalo pakėlė vienintelį gyvenimo aprašymą.

      – Kai atmetei visus kitus, liko tik šis vienas. Kandidatė turi panašios patirties kaip Mardžorė, tik dirbo moterų prieglaudoje. Tad tikriausiai netiks. Noriu rasti žmogų, sugebėsiantį vadovauti maisto atsargų skyriui.

      – Spręsti tau, – Valio balse skambėjo nepritarimo gaidelė, tarsi ieškoti patyrusio žmogaus būtų beprotybė. – Gal galiu pasižiūrėti?

      Ksavjeras padavė gyvenimo aprašymą Valiui, šis jį peržvelgė ir papūtė lūpas.

      – Tai sulaukei tik vienintelio gyvenimo aprašymo – iš Lorelės Dikson?

      – Jeigu vertinsime žmones, kurie turi bent kokią reikiamą kvalifikaciją, tai taip. Kol kas. Įkėliau skelbimą į įprastas interneto svetaines, bet kol kas atsiliepė labai nedaug.

      Valis suspaudė pirštais nosies nugarėlę.

      – Negerai. Ar tik nebus pasklidęs gandas apie mūsų eksperimentą dėl palikimo? Būčiau tikėjęsis daugiau pretendentų, bet jeigu išgąsdinai visus kitus, man bus sunku, kai vėl reikės grįžti į šį darbą.

      Tokia pastaba įgėlė, bet Ksavjeras to neparodė. Nuo mažų dienų išmoko slėpti emocijas iš paties Edvardo Leblanko. Ir ta pamoka išėjo į naudą, kai tėvas vienu sprendimu viską apvertė aukštyn kojomis.

      – Aš čia niekuo dėtas, – ramiai atsakė Ksavjeras, nors suprato Valio užuominą. Mardžorė. Ir vėl. Jis neatmestų galimybės, kad ji spėjo atkalbėti visus galimus kandidatus, tačiau dabar nėra kaip tai atitaisyti. – Jeigu jau reikia ką nors kaltinti, kaltink tėtį.

      Valis pamojavo gyvenimo aprašymu, o jo veido išraiška nepasikeitė.

      – Reikėtų pasikalbėti su šia kandidate. Juk kitų kandidatų neturi? Niekas nesako, kad privalėsi ją laikyti, jeigu nepasiteisins.

      – Puiku.

      Ksavjeras pakėlė ragelį, surinko gyvenimo aprašyme nurodytą numerį ir įkalbėjo pranešimą. Neturėjo laiko ginčytis su broliu arba nervintis, kad šis bando daryti įtaką jo sprendimams.

      Šis darbas laikinas ir, kaip gerai pasakė Valis, vis tiek netrukus Ksavjeras vėl sėdės savo ratuose. Jo sprendimai čia neturės ilgalaikio poveikio.

      Kadangi nebuvo daug ko kalbėti apie Mardžorę pakeisiantį žmogų, panašu, kad Valis manė gavęs leidimą užduoti kelis nepatogius klausimus apie tai, kaip sekasi LBL. Juos nutraukė guvus beldimas į duris.

      Administratorė Adelaidė, Mardžorės sekėja, kyštelėjo galvą vidun ir saldžiai nusišypsojo Valiui. Jei pats būtų nematęs savo akimis, Ksavjeras nebūtų patikėjęs, kad ji apskritai moka šypsotis.

      – Pas jus Lorelė Dikson, – pasakė ji. – Dėl darbo.

      Ksavjeras paskambino jai mažiau nei prieš pusvalandį ir net neprašė užeiti. Pasakė tik tiek, kad norėtų susitarti dėl pokalbio.

      – Nė neperspėjusi, – tarstelėjo tyliai jis Valiui. – Drąsoka, ar ne?

      Įsijungė nieko gero nežadantis šeštasis Ksavjero jausmas. Čikagos centre susisiekimas ne pats patogiausias, tai ji arba gyvena kur nors netoliese, arba jau buvo pakeliui.

      Valis provokuojamai kilstelėjo antakius.

      – O man jau padarė įspūdį. Toks ryžtas man patinka.

      Žinoma, jis turėjo tai pasakyti ir dar taip, tarsi Ksavjeras būtų padaręs ką nors negero.

      – Aš būčiau linkęs jos nepriimti ir susitarti dėl normalaus pokalbio. Kai būsiu spėjęs patikrinti jos kvalifikaciją.

      – Bet ji jau čia, – patraukė pečiais Valis. – Ir ką čia tikrinti? Jeigu nesi tikras, kalbėti galiu aš.

      – Moku kalbėti, – suurzgė Ksavjeras. – Tiesiog nemėgstu staigmenų.

      Arba kai kas nors mina jam ant kulnų – štai ko sulauki, kai užsimeni broliui, kad Mardžorės išėjimas pribloškė. Valis pasinaudojo ta silpnumo akimirka ir įsiveržė čia kaip pergalingas didvyris, lydimas dievinančių darbuotojų žvilgsnių.

      Valis tik nusišiepė ir kaip koks dykūnas krestelėjo nuo akių plaukus.

      – Žinau. Man nesunku. Juk to ir užsukau – išspręsti šį reikalą. Leisk man tvarkytis.

      Kai kiaulės ims skraidyti.

      – Abu su ja pasikalbėsime. Adelaide, pakviesk ją.

      Valis nė nesivargino persėsti ant kitos kėdės, kaip būtų pasielgęs kitas normalus žmogus. Įsitaisyti prie stalo, taip parodydamas valdžią. Valis turbūt nė nežino, kaip tas žodis rašomas. Todėl jo darbuotojai jį ir myli – jis elgiasi su jais kaip su sau lygiais. Tačiau visi nėra lygūs. Kažkas juk turi vadovauti, priimti sunkius sprendimus.

      Kad ir kas nutiktų, dabar čia vadovauja Ksavjeras. Valiui reikės pasitraukti. Dar tris mėnesius šis kabinetas priklausys Ksavjerui.

      Tada Lorelė Dikson įėjo vidun ir Ksavjeras pamiršo Valį, LBL… pamiršo net savo paties vardą. Visas pasaulis nublanko, liko tik ji.

      Mergina, kuri sekė paskui Adelaidę, niekuo nepriminė Mardžorės. Ji nebuvo panaši į jokią kitą kada nors Ksavjero sutiktą moterį. Ant nugaros krito ilgi vešlūs sabalo juodumo plaukai, bet jie prikaustė jo dėmesį tik vieną akimirką. Vyro žvilgsnį patraukė merginos veidas, skvarbios sidabriškai pilkos akys, kurios įsmigo į jo akis ir nebepaleido.

      Tarp jųdviejų praslinko kažkas nežemiško – toks fantastiškas jausmas, kad Ksavjeras iškart jo nusikratė. Jis neprasideda su tuo, kas nežemiška, kad ir ką tai reikštų. Gyvenime nėra pavartojęs tokio žodžio apibūdindamas reakciją į moterį, reakciją, nesusijusią su geismu, o ir tai Ksavjerui nutikdavo retai. Dažniausiai ir geriausiu atveju potyrius su moterimis jis apibūdindavo kaip vidutiniškai malonius.

      Ši moteris buvo vaikščiojanti bėda, jeigu išvis įmanoma sukelti tokį atsaką tiesiog užėjus į kambarį.

      Be to, ji pasirodė nesusitarusi. Taigi, Lorelė Dikson pašiaušė jam šerius kokiais dešimt laipsnių labiau, nei būtų galima nusakyti žodžiu nepatogu.

      – Panele Dikson, – Valis pakilo ir ištiesė ranką. – Aš esu LBL direktorius Valentinas Leblankas.

      – Pone Leblankai, labai malonu susipažinti, – atsakė ji. Skardus balsas nuvilnijo Ksavjero oda.

      Pirma būtų pasakęs, kad jam labiau patinka geidulingi balsai. Seksualūs moteriški balsai, kurie susijaudinus virsta murkimu. Lorelės Dikson balso niekaip nebūtum pavadinęs geidulingu, bet tai nebeatrodė svarbu. Jis iškart panoro išgirsti tą balsą dar kartą. Tokio balso galėtų klausytis ištisą valandą, ir jam nepabostų.

      Šis susitikimas turėjo būti skirtas kalbėtis, ne gundyti. Tiesą sakant, Ksavjerui dar neteko jaustis gundomam, bent jau neprisiminė. Dažniausiai viską spręsdavo jis, ir dabar jam visai nepatiko jaustis užvaldytam moters, kurios nė neturėjo čia būti.

      – Ksavjeras Leblankas, – prisistatė jis ir krenkštelėjo. Gerklė atrodė keistai užgniaužta. – Dabartinis LBL direktorius. Valis tiesiog ėjo pro šalį.

      Merginos