Netikėtos permainos. Эбби Грин

pakėlė į jį akis ir nurijo seiles. Jis tikrai nebuvo senas. Jis jaunas, energingas ir stiprus. Ir jai buvo sunku patikėti, kad atsidūrė jo glėbyje. Nors šio vakaro tikslas ir buvo kaip tik toks…

      – Ar tu žinai, – paklausė jis, – kad čia esi vienintelė moteris be papuošalų?

      Rauzė akimoju stengėsi suregzti atsakymą, kai ją vėrė skvarbios, mėlynos akys.

      – Aš… na… Bijojau ką nors pamesti.

      Zakas ir vėl nepatikliai papurtė galvą.

      – Tavo papuošalai neapdrausti?

      Rauzė keiksnojo save mintyse. Visos moterys čia, be abejonės, yra apdraudusios kiekvieną neįkainojamą brangakmenį, kurio ji pati gyvenime nebuvo turėjusi. Vienintelis brangus papuošalas, atitekęs jai, buvo motinos sužadėtuvių žiedas, kėlęs daugiau jausmų, nei turėjo vertės.

      Ji apsimetė nerūpestinga ir pabandė išsisukti nuo tiesos.

      – Pagal naujausią madą kuo mažiau, tuo gražiau.

      Tada Zako ranka lėtai nuslydo nuoga jos nugara, pirštai pasiekė suknelę, ir ji visa išraudo.

      Jis tarė kimiu balsu:

      – Visiškai pritariu.

      Bėk… kuo greičiau bėk! ragino balsas Rauzės galvoje. Ji įsitraukė į labai rizikingą žaidimą, kuriam nė iš tolo nebuvo pasiruošusi. Bet silpnas, griežtas balselis priminė jai, kad pasirinkimo nėra. Jeigu nori, kad mylimas jos tėvas pasijustų geriau. Kad gyventų.

      – Ką pasakytum, jeigu mudu dingtume iš čia? Kur nors, kur ne taip… tvanku?

      Zako balsas nustelbė nerimo kupinas mintis ir kaltės jausmą. Ji buvo dora ir gyvenime niekam nemeluodavo. Bet dabar, pliaukšdama bet ką, ji apgaudinėjo šį vyrą. Net būdama čia.

      Tačiau atrodė, kad didelė patalpa tikrai susitraukė aplink juos. Karštis dusino. Nė nesusimąsčiusi apie keblią savo padėtį Rauzė atsakė:

      – Taip, labai norėčiau.

      Zakas nusišypsojo, jo šypsena neatrodė tiesiog mandagi. Bet jai nespėjus persigalvoti, jis jau tempė ją iš šokių salės, stipriai suspaudęs ranką, jai teko kilstelėti suknelę, kad suspėtų kartu su juo prasiirti pro minią.

      Rauzė jautė, kad turbūt galėtų ištraukti ranką ir pasprukti, įsimaišyti tarp žmonių ir dingti pro šoninį išėjimą, bet… vedina klastos… ji to nepadarė.

      2

      Zakas išėjo į marmurinį vestibiulį. Šviežio oro gūsis padėjo jam susigrąžinti savitvardą. Stebėjosi savimi, kad jį taip pakerėjo moteris. Tačiau net ir nušvitęs sveikas protas neišvijo pojūčio, kad seniai jautėsi toks gyvas.

      Ir jokia moteris nebuvo sužadinusi tokio susidomėjimo. Jis vedėsi ją nuošaliau, o kai žvilgtelėjo į ją, visos pastangos sutramdyti geismą virto dulkėmis.

      Jos skruostai buvo raudoni, o krūtinė sparčiai kilnojosi. Tebūnie prakeiktas cinizmas. Dabar jis Zakui nereikalingas – troško ją pamatyti. Nusiėmęs savo kaukę atsainiai, bet taikliai švystelėjo į artimiausią šiukšlių dėžę. Jos akys, jį išvydusios, išsiplėtė ir jo kūnas suvirpėjo iš aistros.

      – Dabar tu, – meiliai paragino. – Noriu tave matyti.

      Sekundėlę ji prikando lūpą ir jam pasirodė, kad ji nesutiks ir nueis, daugiau nieko apie save nepasakiusi… Bet tada ji negrabiai linktelėjo ir ištraukusi rankas iš jo gniaužtų kilstelėjo sau prie pakaušio.

      – Palauk… – Zakas tyliai nusikeikė.

      Jo balse skambėjo įtampa. Aistra.

      Ji pakėlė į jį akis, rankas tebelaikė prie galvos.

      – Aš tai padarysiu. Nusisuk.