Vertingas kalėdinis pasiūlymas. Люси Монро

Nes tik darbuotojas galėjo pakilti į šį aukštą be apsaugininko.

      Merginai labai pasisekė, kad ji atėjo vienintelę savaitės dieną, kai jis buvo kabinete, o Glorija nesėdėjo prie stalo.

      Jos veidas buvo dailių bruožų, rudos kaip šokoladas akys išmintingos. Tomasis susimąstė. Gal ši mergina atėjo neatsitiktinai?

      Tai buvo suplanuota. Bet Tomasis abejojo, ar panelė Miler žinojo apie jo silpnybę šokoladui. Jos gražios ir ryžtingos akys ir savotiškas trapumas netikėtai sužavėjo vyrą.

      Vis dėlto jis niekam neleis pažeidinėti kompanijos vidaus darbo taisyklių.

      – Jei siekiate paaukštinimo, turite laikytis tam tikrų reikalavimų. Nė vienas jų nenumato, kad galima trukdyti užsiėmusį viršininką.

      Nuo šaltų Tomasio žodžio Odrė krūptelėjo, bet nesusigūžė ir neketino atsiprašiusi trauktis.

      – Žinau. Bet aš atėjau prašyti ne paaukštinimo ar perkėlimo į kitą skyrių.

      Tomasį persmelkė nusivylimas. Nejaugi tai tiesa? Nejaugi mergina ketina siūlytis jam į meilužes? Taip buvo jau ne kartą, bet darbe – labai seniai.

      – Meilužės pareigų kompanijos pasiūlymų sąraše nėra, – vyras pavartojo šį žodį tyčia, kad primintų jiems abiem, koks tikslas atvedė pas jį panelę Miler.

      Mergina patraukė jo dėmesį ir jo loginis mąstymas tuoj pat apsnūdo.

      Be meilės šokoladui, Enzo jautė aistrą seniems filmams. Ši mergina, kuri įsibrovė į jo kabinetą ir pažeidė visas kompanijos taisykles, ką jau kalbėti apie tai, kad elgėsi įžūliai, buvo pribloškiančiai panaši į jo mėgstamą kino žvaigždę Odrę Hepburn.

      Ji buvo elegantiška ir rafinuota. Kukliai graži, Odrei Miler labai tiko jos vardas.

      – Nenoriu būti jūsų meiluže, – jos balse suskambo pasipiktinimo gaidelė.

      Tomasis klausiamai pakėlė antakį. Pats negalėjo patikėti, kad tęsia šį pokalbį. Jis turėjo tiesiog išsiųsti tą merginą susirinkti daiktų ir pranešti apie jos poelgį skyriaus vedėjui.

      – Liepėte Glorijai surasti motiną jūsų brolio vaikams. Atėjau čia dėl to.

      Priblokštas Enzo trumpam prarado amą.

      – Tau pasakė Glorija? Ji mano, kad esi tinkama kandidatė? – reikliai paklausė Tomasis.

      Įprastai Glorija taip nesielgdavo. Jis tikėjosi, kad praeis pora savaičių ir tada prie jo kabineto pasirodys koks tuzinas kandidačių. Jo padėjėja atlikdavo užduotis profesionaliai.

      – Ne, ne visai taip.

      – Tai kaip?

      – Nenorėčiau pasakoti, kaip sužinojau apie šį darbo pasiūlymą.

      Jau antrą kartą Odrė keistai pabrėžė žodį darbas. Galima ją suprasti, nes mergina šį pasiūlymą laikė būtent darbu ir nemanė, kad jis nederamas.

      – Ar Glorija žino, kad esi čia?

      Panelė Miler prikando apatinę lūpą ir atsakė:

      – Ne.

      – Suprantu.

      – Abejoju.

      – Tikrai?

      – Jei būtumėte toks sumanus, suprastumėte, kaip rizikinga mėginti nupirkti vaikams mylinčią motiną.

      – Bet vis dėlto atėjote prašyti šio darbo? – neslėpdamas cinizmo paklausė Enzo.

      – Taip.

      – Tai ne veidmainiška?

      – Ne.

      Tomasis negalėjo patikėti savo ausimis.

      – Ne?

      – Esu pasirengusi suteikti jiems tai, ką kitos moterys tik pažadėtų dėl prabangaus gyvenimo ir įspūdingo atlyginimo.

      – Patikėk, jei neperprasčiau žmonių, nebūčiau sukūręs šios milžiniškos verslo imperijos.

      – Bet jūs neįdedate širdies.

      – Kaip tik dėl to ir priimsiu geriausią sprendimą Frankai ir Andželui. – Kodėl jis iš viso leidosi į kalbas su šia akiplėša?

      – Tik ne tada, kai sprendimas susijęs su jausmais. Juk ketinate suteikti vaikams šilumą, meilę.

      – Kad meiliai elgtųsi su vaikais, moteris neprivalo jų mylėti.

      – Jei tuo tikite, tik įrodote, kiek mažai išmanote.

      – Atleiskite? – klustelėjo Tomasis lediniu balsu.

      Odrė užsimerkė, tarsi mėgintų susikaupti. Kai atsimerkė, Enzo jos akyse išvydo nusivylimą, bet ryžtas niekur nedingo.

      – Galiu prisėsti?

      Kokio velnio?

      – Turi penkiolika minučių.

      Merginos veide šmėstelėjo pyktis, bet ji perėjo kambarį ir atsisėdo į odinį fotelį priešais modernų didžiulį Tomasio darbo stalą. Enzo nedelsdamas ją paragino:

      – Na?

      – Ieškote moters, kurios gyvenimo prioritetu taptų jūsų vaikai, tiesa?

      – Vadinate juos mano vaikais, bet juk suprantate, kad esu jų globėjas, nes jų tėvai žuvo?

      – Žinau, bet jūsų troškimas surasti jiems mylinčią motiną privertė patikėti, kad esate jiems atsidavęs kaip tėvas. Tikriausiai klydau, – pridūrė Odrė, lyg kalbėtų pati su savimi.