Milijonierius, bosas… Jaunikis?. Kate Hardy

nusišypsojo.

      – Prisimeni, kai prieš porą metų susitikinėjau su gydytoju? Jis mane išmokė, koks maistas geriausiai tinka malšinant pagirias.

      – Atsiprašau, – dar kartą pakartojo Greisė. – Ar taksi vairuotojas labai supyko?

      – Nesijaudink, – nerūpestingai ramino Bela. – Mano viršininkas viskuo pasirūpins.

      Greisė ne iškart suprato Belos žodžius.

      – Tavo viršininkas?

      – Aha, – Bela nusišypsojo seseriai. – Žinai ką? Gavau darbą.

      – Aš… O varge. Nori pasakyti, kad tau nė nepradėjus dirbti apvėmiau tavo viršininką? – pagaliau suvokusi Belos žodžių prasmę paklausė pritrenkta Greisė. – O ne. Aš su juo pasišnekėsiu ir viską paaiškinsiu. Jis negali tavęs atleisti, ar…

      – Greise, viskas gerai, – nutraukė ją Bela.

      – Visai ne gerai! Viską sugadinau. Žinai ką, aš sumokėsiu už drabužių valymą.

      Bela nusišypsojo.

      – Jau pasakiau jam, kad taip padarysiu. Taip pat sumokėsiu ir už automobilio valymą.

      – Mano netvarka, mano ir sąskaita, – ginčijosi Greisė. – Aš sumokėsiu.

      – Greise, tiesiog nutilk ir valgyk košę. Jaunoji panele, nenoriu iš tavęs išgirsti daugiau nė žodžio, kol neištuštinsi tos lėkštės.

      – Šneki visai kaip mama, – suniurnėjo Greisė.

      – Gerai, – atkirto Bela. Dažniausiai Greisė šnekėdavo kaip mama, o Bela iš gėdos nuleisdavo galvą.

      Ji privertė Greisę suvalgyti visą košę ir išgerti dvi stiklines vandens, o tada vėl ėmė ją tardyti.

      – Gerai. Dabar sakyk man, kas nutiko?

      – Negaliu tekėti už Hovardo.

      Bela to mažiausiai tikėjosi. Vyresnioji sesuo jau ketverius metus susižadėjusi. Taip, Hovardas kiek nuobodokas, o jo tėvai tikras košmaras – Bela ne be priežasties vadino juos Ponu Rupūže ir Ponia Akmeniniais Plaukais – bet jei Greisė Hovardą mylėjo, Bela buvo pasirengusi su jais elgtis meiliai.

      – Ką? Kodėl? Ar tu jo nebemyli? – staiga toptelėjo bjauri mintis. – Ar sutikai ką kitą?

      – Aišku, kad nieko kito nesutikau, – Greisė papurtė galvą. – Niekada taip nepasielgčiau su Hovardu.

      – Specialiai nepasielgtum, bet niekada nežinai, ką įsimylėsi, – atsakė Bela. Ji pati ne vieną kartą buvo įsimylėjusi Poną Netinkamąjį. Kirkas galutinai sunaikino pasitikėjimą vyrais. Daugiau Bela niekada nepatikės savo širdies vyrui, nesvarbu, koks patrauklus jis atrodytų. Prireikė šešių mėnesių, kad Bela vėl pradėtų gyventi taip, kaip anksčiau. Mergina iki šiol ant savęs pyko už tai, kad buvo tokia naivi ir patikli. Kodėl nematė, kad Kirkas visą tą laiką ją apgaudinėjo?

      – Myliu Hovardą, bet nesu jo įsimylėjusi, – aiškino Greisė. – Šie jausmai skiriasi.

      – Žinau, – Bela suspaudė seseriai ranką. – Ir smarkiai skiriasi. Dėl to gali nutrūkti santykiai.

      – Dėl jo man niekada neužgniaužė kvapo. Niekada nesijaučiau dėl Hovardo apsvaigusi – tarsi jis išverstų mane iš koto.

      Nenuostabu: Hovardas buvo atsargus ir praktiškas. Bela žinojo, kad tai nėra blogos savybės, tačiau retkarčiais spontaniškumas visai naudingas. Gal jo būtų pakakę, kad sesuo pasijustų laiminga? Akivaizdu, kad dabar ji tokia nesijautė. Teoriškai Greisė ir Hovardas buvo ideali pora – jie abu buvo protingi ir atsargūs, tačiau dar svarbu ir chemija. Be jos gyvenimas būtų nelaimingas.

      – Negali viso likusio gyvenimo praleisti su žmogumi, su kuriuo būnant tavo pasaulis nenušvinta.

      Greisė prikando lūpą.

      – Manau, tu vienintelis žmogus, kuris tai supras. Mama taip manimi nusivils.

      – Ne, nenusivils. Taip pat ir tėtis. Jie abu nori, kad būtum laiminga. Jei ištekėjusi už Hovardo tokia nesijaustum, tai tikrai neturėtum už jo tekėti, – tvirtai pareiškė Bela.

      – Nesu tikra, ar ir Hovardas buvo mane įsimylėjęs, – svarstė Greisė.

      – Žinoma, kad buvo – tu tikra gražuolė, protinga ir miela. Kaip galima tavęs nemylėti? – pasipiktino Bela.

      – Manau, kad abu vienas kitą mylėjome, – švelniai tęsė Greisė. – Bet nepakankamai. Mes taip ilgai buvome susižadėję. Kas šiais laikais tęsia sužadėtuves ketverius metus?

      – Pora, taupanti pinigus pradiniam įnašui už namą, – priminė Bela.

      – Tačiau mes jau sutaupėme pakankamai pinigų. Žinai, ką turiu galvoje – jei tikrai vienas kitą mylėtume, būtume susituokę prieš kelerius metus, o ne laukę. Mes net negyvename kartu, – priminė Greisė.

      – Todėl, kad Sintija Erelio Akis Ir Akmeniniai Plaukai neleido savo pagrandukui sumesti skudurų, – priminė Bela. – Ar dėl to tu šįvakar pasigėrei?

      – Ne. Prisiminiau paveikslėlį, kurį man nupiešei, – pasakojo Greisė. – „Penkiasdešimt smėlio atspalvių“.

      Bela mirktelėjo.

      – Atsiprašau. Norėjau pajuokauti, prajuokinti tave ir padėti atsipalaiduoti. Žinojau, kad nelauki auksinių vestuvių šventės.

      – Bet tas paveikslėlis buvo toks tikslus, Bela, – guodėsi Greisė. – Buvau vienintelė moteris, nedėvinti smėlio spalvos drabužių.

      Bela nesusilaikė nesusijuokusi.

      – Oi. Negalvojau, kad bus taip blogai.

      – Ak, bet buvo, – jausmingai atsakė Greisė. – Man tikrai ten ne vieta. Bela, aš nė nepajutau, kaip vieną po kitos išgėriau tris taures šampano norėdama įgauti drąsos.

      Tai visai nepanašu į Greisę. Sesuo visada sustodavo po pirmos taurės. Praktiškoji, patikimoji Greisė dažniausiai rūpinosi visais aplinkiniais ir po vakarėlio tvarkėsi, o ne vėmė.

      – Jaučiausi tokia sustingusi. Ir tada supratau, – pasakojo Greisė, – kad neriu į gyvenimą, kurio iš tiesų nenoriu. Nenoriu po penkiasdešimties metų būti ramiąja Greise Suton, kurios širdis niekada smarkiau nesuplaka ir kurios šeiminį gyvenimą tvarko anyta.

      – Jei kas nors ir sulauks gerokai daugiau nei šimto metų, išsaugoję sveiką protą bei geležinį kumštį, tai tik Ponia Akmeniniai Plaukai, – jausmingai pritarė Bela. – Pasielgei teisingai, Greise. Geriau sustoti dabar, nei laukti, kol ištekėsi už Hovardo, ir tada vargti su skyrybomis.

      – Tikrai? – Greisė nebuvo įtikinta. Ji atrodė kalta, nelaiminga ir susirūpinusi.

      – Tikrai, – tvirtai patikino Bela. – Mama su tėčiu taip pat tave palaikys.

      – Jaučiuosi, tarsi būčiau visus nuvylusi. Veltui visas vargas, įdėtas organizuojant vestuves, – Greisė nurijo seiles. – Jau nekalbant apie sukištus pinigus.

      – Nieko nenuvylei, – nesutiko Bela. – Na, tik turėjai man tai pasakyti gerokai anksčiau – juk aš tavo sesuo. Žinoma, kad tave palaikysiu. Bjauru pagalvoti, kad visus tuos mėnesius buvai nelaiminga. Būčiau tave išklausiusi ir paguodusi. Elgiesi teisingai, Greise. O atšaukti vestuves nebus sudėtinga, – Bela jautėsi kaip kitame pasaulyje – tarsi ji su Greise būtų susikeitusios vietomis ir dabar būtų Belos eilė elgtis protingai ir itin organizuotai, o ne laukti pagalbos iš kitų. – Tik duok man svečių bei tiekėjų sąrašą ir jų kontaktus. Visiems paskambinsiu ir pranešiu, kad vestuvės atšaukiamos.

      – Negaliu versti tavęs to daryti! – paprieštaravo Greisė.

      – Tu