Milijonierius, bosas… Jaunikis?. Kate Hardy

ection>

      1

      „Atlekiu tavęs paimti, – Bela skubiai rašė žinutę. – Laikykis.“

      Nors kartą atrodė, kad ji bus gelbėtoja, o ne ta, kuriai reikia padėti. Naujasis darbas suteikė pasitikėjimo savo jėgomis, tad Bela manė, kad jai pavyks susidoroti su užklupusia bėda. Nors kartą ji valdys situaciją, bus rami ir susikaupusi, o ne lengvabūdiška keistuolė, viską sujaukianti taip, kad kitiems tenka ją traukti iš keblios padėties.

      Bela apsidairė ir pamatė prie šaligatvio stovintį juodą taksi automobilį. Jai labai palengvėjo jį pastebėjus. Nuskubėjusi prie automobilio, Bela įšoko vidun.

      – Ar galite nuvežti mane į „Bramertono“ viešbutį Kensingtone? – kreipėsi ji į vairuotoją.

      Šalia kažkas sausai kostelėjo. Staigiai pasisukusi Bela pamatė, kad ant galinės automobilio sėdynės jau įsitaisęs keleivis.

      Bela taip susikaupusi galvojo apie Greisės gelbėjimą, kad lipdama į taksi net nepastebėjo ten sėdinčio žmogaus.

      – Labai atsiprašau, – tarė ji. – Nenorėjau elgtis nemandagiai. Suprantu, kad buvote čia pirmas ir man derėtų tuoj pat išlipti ir netrukdyti jums tęsti kelionės, bet man tikrai reikia kuo greičiau nusigauti į „Bramertoną“. Gal galėtumėte susirasti kitą taksi, ir… ir?.. – Bela iš nevilties pamojo ranka. – Aš sumokėsiu už jūsų kelionę.

      Norėdama tai padaryti Bela dar labiau įsiskolins bankui, bet tikrai negaila kelių svarų, jei tik jie padės nors kartą atsilyginti ir pagelbėti Greisei. Be to, Bela tuoj pradės dirbti. Kitą mėnesį jos finansinė situacija jau bus kiek geresnė.

      – Tiesą sakant, ir aš važiuoju link Kensingtono, – atsiliepė vyras. – Galėsite išlipti prie „Bramertono“.

      Belą užplūdo didžiulis palengvėjimas. Ji atrado šių laikų riterio ant balto žirgo atitikmenį – vyrą juodame taksi. Belai neteks nuvilti sesers.

      – Ačiū. Labai ačiū, – apimta staigaus entuziazmo Bela pasilenkė ir pabučiavo vyrą į skruostą. – Net neįsivaizduoji, kokia aš dėkinga.

      – Kur taip skubi? – taksi pajudėjus iš vietos pasiteiravo bendrakeleivis.

      – Šeiminės bėdos, – atsakė Bela. Ji neturėjo teisės kam nors, ypač nepažįstamajam, pasakoti apie sesers rūpesčius.

      – A, – vyriškis patylėjo. – Ar ką tik mačiau, kaip išėjai iš „Insurgo įrašų“?

      Bela nustebusi pakėlė į vyrą akis. Jis atrodė kaip verslininkas, po vėlyvo susitikimo vykstantis namo. Tikrai nebuvo panašus į žmogų, turintį ką nors bendro su nepriklausoma įrašų kompanija. Nors, žinoma, „Insurgo“ atlikėjai buvo skirtingi – nuo liaudies muzikos motyvais kuriančių menininkų iki nedidelių pankiškų grupių. Ten buvo galima sutikti įvairių keistuolių.

      – Taip, – atsakė Bela.

      – Ar tu viena iš atlikėjų?

      Bela žinojo, kad apsimovusi juodus džinsus ir prie jų priderinusi paprastus marškinėlius, o savo trumpus plaukus nusidažiusi žėrinčia platinine spalva, ji labiau panašėjo ne į grafikos dizainerę, o į nepriklausomą muzikos atlikėją.

      – Ne, – atkirto ji.

      Tačiau šis vyras buvo toks malonus ir leido kartu su juo vykti taksi, tad Bela nenorėjo elgtis nemandagiai. Be to, nereikšmingi pašnekesiai ją kiek prablaškys ir neleis nerimauti, kas galėjo nutikti dažniausiai ramiai ir santūriai seseriai, kad ji taip pašėltų. Bela nusišypsojo.

      – Tiesą sakant, aš esu grafikos dizainerė. Kitą savaitę pradėsiu dirbti „Insurgo įrašuose“.

      – Ak, tikrai?

      Išgirdus lėtai tariamus pašnekovo žodžius, Belos galvoje suskambo pavojaus varpai. Bet juk ji šio vyro nepažinojo. Visai be reikalo sunerimo.

      – Taip, ir labai to laukiu, – plačiai nusišypsojusi patvirtino ji. – Kursiu internetinio tinklalapio dizainą, albumų viršelius ir įmonės atributiką. Tiesą sakant, dar negaliu patikėti, kad man pasiūlė mano svajonių darbą.

      Bela mieliau dirbtų kaip laisvai samdoma darbuotoja ir su „Insurgo įrašais“ bendradarbiautų kaip su vienu iš savo klientų, bet vėl įsidarbinti įmonėje visai darbo dienai reikš, kad ji kurį laiką turės stabilias pajamas. Šiuo metu Belai to reikėjo labiau nei laisvės.

      – Nežinai, kas aš, tiesa? – pasiteiravo vyras.

      – Išskyrus tai, kad esi nepažįstamasis, kuris labai maloniai pasiūlė kartu važiuoti vienu taksi? Ne, nežinau, – pripažino Bela.

      – Leisk prisistatyti, – palinkęs į priekį vyras išniro iš jį gaubiančių šešėlių ir ištiesė ranką.

      Belai pritrūko kvapo. Vyras atrodė nuostabiai. Tamsūs plaukai buvo suglostyti taip, kad nekristų ant veido, kuriame švietė rugiagėlių mėlynumo akys. O su tokiais skruostikauliais šis vyras galėtų tapti bet kokios kvepalų reklamos žvaigžde. Belai teko atsispirti troškimui ištiesti ranką ir pirštais perbraukti švariai nuskustą skruostą. Ir tas lūpas. Putlios vyro lūpos tikrai buvo seksualiausios iš pastaruoju metu matytų.

      Beveik apsvaigusi Bela paspaudė vyrui ranką ir pastebėjo, kokia ji tvirta. Ji stengėsi nekreipti dėmesio į delnu pasklidusį dilgčiojimą. Kai Kirkas taip nuvylė, Bela oficialiai pareiškė, kad nesidomės vyrais – net ir tokiu gražiu vyriškiu, vilkinčiu puikaus kirpimo dizainerio kurtą kostiumą, rankų darbo marškinius, ryšintį šilkinį kaklaraištį ir avintį švariai nublizgintus itališkus batus.

      Visai neprasidės su vyrais.

      Ir taškas.

      Daugiau Bela niekada neleis, kad kas nors priverstų ją pasijusti kvailai ir nereikalingai. Kaip tik tokius jausmus ir sukėlė Kirkas.

      – Hju Monkrefas, – prisistatė vyras ir laukė, kol Bela susipras.

      Prireikė penkių sekundžių.

      – Hju Monkrefas? Tas pats „Insurgo“ Hju Monkrefas? – išsigandusi pasitikslino Bela.

      – Tai aš, – patvirtino vyras. Buvo panašu, kad jis mėgaujasi Belos sutrikimu.

      Jis – naujasis Belos viršininkas?

      – Negali būti, – nors tai ir paaiškintų, kodėl vyras paklausė, ar ji nėra viena iš „Insurgo“ atlikėjų. Turbūt pagalvojo, kad pavaduotojas pasirašė su kažkuo kontraktą, kol jo nebuvo.

      – Kodėl gi?

      – Nes tu… Tu… – Bela mostelėjo į Hju kostiumą. – Tu neatrodai kaip nepriklausomų grupių įrašų kompanijos savininkas. Esi panašesnis į finansų maklerį.

      – Banko atstovams visada patinka, kai įmonės direktorius dėvi kostiumą, – švelniai paaiškino Hju. – Jei susitikime pasirodyčiau plėšytais džinsais, madingais marškinėliais ir sušiauštais plaukais, jie galvotų, kad esu nepatikimas klientas. Jie nelaikytų manęs profesionaliu verslininku.

      Bankas? Bela pasijuto dar blogiau. Jei Hju tokiu metu penktadienio vakarą vyko į susitikimą banke, gal tai reiškia, kad įmonė pakliuvo į bėdą ir naujoji darbo vieta pradings net nespėjus joje apsiprasti?

      Greičiausiai Belos jaučiama baimė atsispindėjo veide, nes Hju nuramino:

      – Buvo vykdomas tik kasmetinis vertinimas, o paskui su verslo partneriu nuėjau išgerti. Tau nereikia taip nerimauti. Taigi, esi mano naujoji grafikos dizainerė?

      – Bela Faradėj, – prisistatė mergina. – Labai gerai atlieku savo darbą.

      – Net neabejoju, kitaip Tarkvinas nebūtų tavęs pasamdęs, – sausai atsakė Hju.

      – Taigi, kodėl vadovaudamas įrašų kompanijai važinėji taksi? Kodėl tavęs nevežioja nuosavu automobiliu ar limuzinu? – klausimas išsprūdo Belai nespėjus susivaldyti. Viduje ji net sudejavo. „Šaunuolė, Bela, – galvojo. – Kamantinėk naująjį viršininką praėjus vos porai minučių, kai įžeidei jį pareikšdama, kad jis nepanašus į įrašų kompanijos savininką. Tęsk taip ir toliau, ir pirmadienio rytą vietoj naujojo darbo galėsi užsiregistruoti darbo biržoje.“

      Štai kaip ilgai pavyko neapsikvailinti. Dabar Bela jautėsi kaip didžiausia pasaulio idiotė.

      – Geras